Pasak Kijevo nacionalinio Taraso Ševčenkos universiteto doktorantės istorikės Tetianos Boriak, kuri prasidėjus karui Ukrainoje atvyko į Lietuvą ir tęsia savo doktorantūros tyrimus Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, Putinas efektyviai kuria Holodomorą 2.0, tačiau šį kartą tai veikia ne tik Ukrainą, bet ir visą pasaulį.
Tyliosios ukrainiečių žudynės
Dvi Ukrainos vėliavos spalvos – mėlyna ir geltona – simbolizuoja mėlyną dangų ir šalies kviečių laukus. Grūdai Sovietų Sąjungai tapo ginklu, kuris yra naudojamas ir šiandieninės Rusijos. Kremliaus vykdoma Ukrainos uostų blokada jau pakėlė pasaulines maisto kainas ir gresia katastrofišku maisto stygiumi kai kuriuose pasaulio kraštuose, taip pat ir Ukrainoje.
„Dabartinis badas gali paveikti milijonus žmonių. Matome, kad badas tapo ginklu, kuris buvo naudojamas Sovietų Sąjungos dar XX amžiuje ir yra naudojamas šiuo metu. Grūdų blokavimas Ukrainos sandėliuose – tai Kremliaus bandymas atšaukti pasaulio jiems taikomas sankcijas ir grįžti į „civilizuotą pasaulį“, – sako T.Boriak.
Tačiau norėdami geriau suprasti, kas vyksta šiandien, turime atsigręžti į istoriją, o tiksliau – prisiminti tylias prieš šimtmetį įvykusias ukrainiečių žudynes – Holodomorą.
Žodinės istorijos svarba
Holodomoras – tai 1932–1933 m. sovietų Ukrainoje sukeltas badas, pražudęs milijonus ukrainiečių. Daugiau kaip dvi dešimtys pasaulio valstybių šį badmetį pripažino genocidu, kurį vykdė diktatorius, norėjęs išlaikyti Ukrainą savo kontrolėje.
Dar gerokai prieš tai, kai mokslininkai atkreipė dėmesį į 1932–1933 m. badą Ukrainoje, jį išgyvenusieji pradėjo pasakoti istorijas, kas jiems atsitiko Stalino laikais. Iš tiesų žodinė istorija – pirminis T. Boriak tyrinėjimų šaltinis – šiandien istorikams turi didžiulę reikšmę. Ji tampa dar svarbesnė tyrinėjant totalitarinius režimus.
„Totalitarinė valstybė bandė kontroliuoti ne tik įvykius ir žmonių gyvenimus, bet ir atmintį. Tam jie naikino rašytinius archyvus, duodami žodinius nurodymus, kurių niekur nebuvo įmanoma užfiksuoti. Taigi, jei bandysite tyrinėti Holodomorą naudodamiesi oficialia dokumentacija, pajusite, kad kažkas 1932 m. pabaigoje nutiko ne taip. Galima buvo tik pasakyti, kad žmonės badavo, bet priežastys nebuvo aiškios. Oficialiai buvo uždrausta kalbėti apie badą. Pavyzdžiui, mano senelis buvo nubaustas dešimčia metų kalėjimo koncentracijos stovyklose už badmečio paminėjimą“, – pasakoja T.Boriak.
Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos Holodomoro tyrinėjimai smarkiai pasikeitė. T.Boriak teigia, kad ledus žodinėje šio įvykio istorijoje pralaužė pirmasis Ukrainos komunistų partijos sekretorius Volodymyras Ščerbyckis, kuris 1987 m. gruodžio 25 d. pripažino priverstinio bado praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje faktą.
Badas kaip ginklas kovoje su sukilimais
1932–1933-ųjų badas nebuvo pirmasis, kurį patyrė Ukraina. Po 1917 m. Ukrainos revoliucijos, pralaimėjusi nepriklausomybės karus, šalis tapo Sovietų Sąjungos, o jos vakarinė dalis – Lenkijos valstybės dalimi. Nepaisant to, T.Boriak teigimu, ukrainiečių pažabojimo klausimas tebebuvo aktualus.
Pirmasis iš trijų badų sovietų Ukrainoje kilo 1921–1923 m. Jis kainavo 900 000 ukrainiečių gyvybių ir maždaug 1 mln. negimusių vaikų. Badas buvo sukeltas turtingose grūdus auginančiose pietų Ukrainos provincijose, kuriose gyveno maždaug trečdalis iš 26 milijonų šalies piliečių. Tai paveikė ir kaimo, ir miesto gyventojus. Dauguma aukų buvo ukrainiečiai.
Grūdų rekvizavimo politika ir eksportas, neatsižvelgiant į badaujančius ukrainiečius šalyje, buvo Didžiojo bado ir vėliau sukeltų badų priežastys. Tokiais veiksmais buvo siekiama kovoti su Ukrainos sukilimais prieš sovietų valdžią.
„1922 m. Leninas, tik spaudžiamas tarptautinės bendruomenės, pripažino, kad badas tęsiasi, nors žmonės jau mirdavo daugiau nei metus, – pasakoja T.Boriak. – Pasibaigus pirmajam badui ir nuslopinus bet kokį pasipriešinimą, sovietų valstybė paskelbė naująją ekonominę politiką, prieštaraujančią komunistinei ideologijai. Vis dėlto tai buvo būtina norint išgyventi.“
„Tai buvo laikas, kai Ukrainos valstiečiai labai praturtėjo, tačiau sovietų režimui tai buvo tik priverstinis žingsnis atgal“, – aiškina istorikė.
Kam Stalinui reikėjo kolūkių?
„Sovietų lyderiai buvo apsėsti komunistinės revoliucijos idėjos, siekė atnešti komunizmą visam pasauliui“, – primena mokslininkė. Kad ir ką Stalinas būtų daręs, jo galvoje kirbėjo ši įkyri mintis. Be to, tuo metu Ukraina gyventojų skaičiumi buvo antra pagal dydį Sovietų Sąjungos respublika. Ji turėjo didžiulius žmogiškuosius išteklius.
„Kai Leninas užkariavo Ukrainą, atvirai pasakė, kad Rusija be ukrainietiško cukraus, grūdų ir kitų atsargų neišgyvens“, – pasakoja T.Boriak.
Kaip teigia ukrainiečių istorikė, Stalinas baiminosi (ar bent jau taip sprendžiama iš tiriamų dokumentų), kad ukrainiečiai, esantys Lenkijos teritorijoje, rengs sukilimus. Dėl šių nuogąstavimų totalitarinio režimo lyderis paskelbė priverstinės industrializacijos politiką. Tačiau neoficialiai tai buvo militarizacijos politika.
„Jo tikslas buvo užkariauti pasaulį. Kad tai padarytų, reikėjo pagaminti daug karinės ginkluotės. Tačiau žmonėms buvo skelbiama, kad tai industrializacijos politika. Tais metais buvo vykdoma ir priverstinė kolektyvizacija. Kam Stalinui prireikė kolūkių? Tam, kad būtų lengviau išvilioti grūdus – nereikėtų prekiauti su valstiečiais, nereikėtų švaistyti pinigų ir pan.“, – aiškina T.Boriak.
Tačiau ši politika sulaukė pasipriešinimo. Ketvirtajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje įvyko daugiau nei 12 tūkstančių didelių organizuotų sukilimų. Ukrainoje jų buvo daugiau nei keturi tūkstančiai. Įdomu tai, kad trečdalis visų Sovietų Sąjungos sukilimų įvyko Ukrainoje.
„Tai iš tiesų buvo dideli sukilimų mastai“, – sako T.Boriak.
Baimė prarasti Ukrainos kontrolę
Prieš Holodomorą taip pat buvo stebėtinai daug Ukrainos valstiečių pasipriešinimo. 1932 m. pirmąjį pusmetį Ukrainoje kolūkius paliko daugiau nei 41 tūkst. valstiečių ūkių. Stalinas tai vertino kaip grėsmę.
XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje Rusijos istorikai paskelbė svarbius dokumentus, padėjusius suprasti Holodomoro priežastis. Šie dokumentai – tai susirašinėjimas su Stalino kolega Lazariu Kaganovičiumi. 1932 m. vasarą Stalinas buvo Sočyje. Vadinasi, Kaganovičius buvo atsakingas už valdžios palaikymą Sovietų Sąjungoje. 1932 m. rugpjūčio 11 d. Stalinas parašė laišką būtent jam, vienam iš pagrindinių savo bendražygių.
„Situacija Ukrainoje kelia nerimą, ypač ideologiniu požiūriu“, – rašė jis. Jis niršo ant Ukrainos komunistų partijos. Tuo metu partija buvo orientuota į savarankiškumą ir nepriklausomybę – jie turėjo savo viziją, kaip turėtų vystytis Ukraina kaip Sovietų Sąjungos dalis. Ši vizija nebuvo tokia pati kaip Stalino. Jis išreiškė nepasitenkinimą saugumo tarnybomis. Tada padarė išvadą: jei situacija ir toliau rutuliosis ta pačia kryptimi, jie gali prarasti Ukrainą. Ir tai jis kartoja keletą kartų: „Galime prarasti Ukrainą, jei nesiimsime veiksmų.“ Po kelių mėnesių prasidėjo Holodomoras“, – apie laišką pasakoja T.Boriak.
Atminimo ženklai padeda susidoroti su traumomis
Kasmet ketvirtąjį lapkričio šeštadienį Ukrainoje minima Nacionalinė Holodomoro ir pilietinių represijų aukų atminimo diena. Kai kurie istorikai teigia, kad Holodomoro metu žuvo maždaug 3,9 milijono gyventojų. Kiti sako, kad skaičius daug didesnis. Holodomoro atminimo diena, anot T.Boriak, yra galingas įrankis, padedantis susidoroti su traumos padariniais. Tačiau tai yra trauma, kuri yra palikusi gilią ilgalaikę žaizdą 44 milijonų ukrainiečių tautai ir kurią tenka patirti dar kartą.
„Tai, kad žmonės matė, kaip miršta jų artimieji, tėvai ar vaikai, ir negalėjo pagerbti jų atminimo, buvo traumuojantis įvykis“, – sako T.Boriak. Anot jos, istorikai sutaria, kad tai, kas įvyko, vadinama Stokholmo sindromu. Šis sindromas – tai nesąmoningai žmonių naudojamas tvarkymosi su žmogaus sukeltomis traumomis mechanizmas. Ukrainos situacijoje tai buvo rusų peršamas ir ukrainiečių priimtas nevisavertiškumo jausmas. Istorikai teigia, kad tai turėjo įtakos Ukrainos visuomenės atomizacijai ir padidino nepasitikėjimą bet kokiais autoritetais.
„Akivaizdžiausias Holodomoro padarinys – tradicinės valstiečių kultūros sunaikinimas. Būta įvairių signalų, kad ukrainiečių kalba yra pavojinga. Taigi ukrainiečių kalba valdžios buvo priskirta „tamsiems kvailiems valstiečiams“. Sovietų režimas labai daug dirbo, kad įtikintų, jog sovietų intelektualai kalba rusiškai, nes ta kalba ir kultūra esančios aukštesnės. Dabar vėl apie tai iš naujo diskutuojama“, – aiškina Ukrainos istorijos tyrėja.
Ji pabrėžia, kad, kalbant apie traumas, jaučiamas ir viktimizacijos jausmas, kuris buvo labai stiprus šio amžiaus pirmąjį dešimtmetį, kai Ukrainos parlamentas priėmė įstatymą dėl Holodomoro (2006 m.). To dešimtmečio viduryje, kai vyko intensyvi kampanija už teisę žinoti istoriją, buvo pastatyta daug paminklų bado aukoms. Tuo tarpu pirmieji jų atminimo ženklai atsirado jau devintojo dešimtmečio pabaigoje.
Istorikės manymu, viktimizacija – kelias į niekur. Anot jos, ukrainiečiai turi atminti aukas, bet judėti į priekį: „Viktimizacija nėra tinkamas tautos kūrimo kelias. Manau, kad Ukrainos visuomenė jau susitvarkė su tomis traumomis iš dalies dėl to, kad galiausiai įamžino bado aukų atminimą ir turėjo galimybę gedėti prie jų paminklų. Bet dabar Ukrainos valstybę ir visuomenę vėl iš naujo traumuoja iš esmės ta pati imperija.“
Holodomoras 2.0?
Tuo tarpu Vladimiras Putinas, Stalino gerbėjas (dabartinėje Rusijoje vadinamas „veiksmingu vadovu“), labai stengėsi reabilituoti šį žinomiausią lyderį Rusijos istorijoje. Blokuodamas Ukrainos uostus ir neleisdamas išplaukti laivams su grūdais, jis efektyviai projektuoja Holodomorą 2.0, tačiau šį kartą tai turi pasaulinį poveikį. Ukrainos importo stabdymas didina maisto kainas, o šalis, jau susiduriančias su maisto trūkumu, verčia badauti.
Iki liepos mėnesio Ukrainos sandėliuose buvo užblokuota beveik 22 mln. tonų grūdų. Be to, rusai vogė grūdus iš okupuotų Ukrainos regionų ir bandė juos parduoti kaip „rusiškus grūdus“. Ukrainos jūrų uostų blokada nėra vienintelis ekonominis kovos būdas – rusai tyčia degina Ukrainos grūdų laukus taip, kad užgesinti liepsnos būtų neįmanoma.
„Pagrindinis skirtumas tarp Rusijos bandymų pavogti grūdus dabar ir XX amžiuje yra tas, kad pasaulis yra atviresnis ir skaitmenizuotas, – sako T.Boriak. – Nors tai naudinga viešumo požiūriu, problemos neišsprendžia. Kas nepasikeitė, tai Rusijos valstybės požiūris į Ukrainą.“
Stalinas bandė „išspręsti“ Ukrainos suverenumo klausimą surežisuodamas badą. Taip pat ir šiandieninė Rusija neigia Ukrainos teisę egzistuoti ir atmeta ukrainiečių teisę į savo kalbą, į savo kultūrą bei istoriją. Tai, ką matome, yra bandymas „išspręsti“ Ukrainos suvereniteto klausimą dar kartą.
„Jei norime sustabdyti karą, Rusijos valstybė turi pagaliau patvirtinti, kad mūsų kalba egzistuoja ir mūsų žemės negalima užkariauti. Mes norime gyventi savo žemėje. Bet jie kėsinasi į ją ir į mūsų maistą. Grūdai ir maistas tapo ginklu“, – apibendrina T.Boriak.
