Geriausiai šį teiginį iliustruoja tai, kad maras, su kuriuo iki pat XVIII a. pradžios susidurdavo dažna karta, buvo vadinamas lenkišku terminu morowe powietrze arba tiesiog „užkrėstu oru“.
Apie tai, kaip XVIII a. antrojoje pusėje žmonės suprato higieną, ligas ir aplinką, kaip to meto Vilniaus valdžia užtikrino švarą ir sprendė su sanitarija susijusius klausimus mieste, pasakoja Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkas doc. Martynas Jakulis.
XVIII a. pabaigoje atsiranda ligų prevencija
Mokslininkas sako, kad nuostatos dėl užteršto oro per istoriją kito, o reikšmingiausias lūžis įvyko XVII–XVIII a. sandūroje, kai užgimė tai, kas istoriografijoje vadinama „naujuoju hipokratizmu“, arba neohipokratizmu.
Nors tai ir nebuvo vienintelė teorija, kuria siekta paaiškinti, kaip atsiranda ir plinta ligos, tačiau, mokslininko teigimu, būtent šiuo laikotarpiu neohipokratizmas įgijo didelę reikšmę.
„Senovės graikai į juos supusią aplinką žiūrėjo, galima sakyti, fatalistiškai ir priėmė ją kaip duotybę, o neohipokratizmo šalininkai manėsi galį taip prevenciškai ją paveikti ar modifikuoti, kad ji nebebūtų žalinga žmonių sveikatai. Šią teoriją palaikiusių gydytojų žvilgsnis krypo nuo individualaus paciento prie jo aplinkos, daug dėmesio imta skirti ne tik efektyviam gydymui, bet ir prevencinėms priemonėms, kurios leistų išvengti ligų ateityje. Neatsitiktinai būtent šiame kontekste formavosi ir „medicinos geografija“, – pasakoja istorikas.
Anot jo, vykstant visiems šiems pokyčiams svarstyta, kaip aplinkos ypatybės susijusios su ligų protrūkiais ir kokių visuomenės sveikatos priemonių reikėtų imtis, siekiant išvengti epidemijų: „Iki tol kryptingos pastangos gryninti ar valyti orą pastebimos tik artėjant epidemijai arba jai jau prasidėjus, o XVIII a. antrojoje pusėje įvairios priemonės pasitelkiamos jau prevenciškai.“
Kaip buvo švarinamas oras?
Kalbėdamas apie šį iš esmės visą Europą apėmusį sąjūdį, doc. M. Jakulis pamini istoriką Jamesą Riley, kurio tyrimai parodė, kad amžininkai nevienodu mastu taikė keturias pagrindines visuomenės sveikatos priemones, turėjusias užtikrinti, kad aplinka būtų sveikesnė, o žmonės kvėpuotų grynesniu oru.
Visų pirma siekta drenuoti ir sausinti pelkes bei kitus užsistovėjusio vandens telkinius. Taip pat valytos gatvės ir kitos viešosios erdvės, rūpintasi uždarų patalpų ventiliacija (tuo tikslu konstruoti mechaniniai ventiliatoriai). Galiausiai dėtos kryptingos pastangos, kad mirusieji būtų (per)laidojami toliau nuo žmonių tankiai apgyvendintų erdvių įsteigtose kapinėse.
Šios priemonės nebuvo naujos savo turiniu, jos taikytos Europos miestuose ir anksčiau. Tačiau, pasak istoriko, XVIII a. visas jas siekta įgyvendinti iki tol neregėtu mastu: „Anksčiau būdavo kuriamos kone utopinės programos, kaip užtikrinti tvarką ir švarą miestuose, o šiuo laikotarpiu visos keturios priemonės imtos suvokti kaip realiai įgyvendinamos.“
Daugiau detalių apie šių idėjų poveikį ir specifinių priemonių taikymą Vilniuje atskleidžia institucijų, atsakingų už visuomenės sveikatą ir sanitariją mieste, dokumentai.
Be Vilniaus magistrato, atsakingo už dalį miesto viešųjų erdvių, per paskutinius šešerius valstybės gyvavimo metus Vilniuje veikė keturios komisijos. Jų tikslas buvo ne tik užtikrinti tinkamą špitolių (prieglaudų, ligoninių tipo įstaigų) administravimą ir lėšų panaudojimą, bet ir rūpintis miesto sanitarija bei teikti rekomendacijas magistratui.
„Šių komisijų nariais tapdavo ne medikai, bet miesto pareigūnai, kilmingieji ir dvasininkai. Taigi jų dokumentuose pasitaikančios užuominos apie taršą ir jos poveikį žmonių sveikatai, tikėtina, bent iš dalies atspindi kiek platesnės, galbūt geriau išsilavinusios visuomenės dalies, o ne medikų nuostatas“, – paaiškina istorikas.
Jo teigimu, šaltiniuose taip pat galima rasti detalių, liudijančių, kad XVIII a. antrosios pusės Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų Europos miestų, bandyta pritaikyti J. Riley išskirtas esmines visuomenės sveikatos priemones – ventiliaciją, viešųjų erdvių valymą ir mirusiųjų laidojimą toliau nuo žmonių tankiai apgyvendintų erdvių.
„Šios priemonės turėjo padėti arba išjudinti užsistovėjusį kenksmingą orą, arba apskritai pašalinti tokio oro šaltinius iš žmonių gyvenamosios aplinkos. Kol kas nėra duomenų apie planingą drenavimą, nors tokią iniciatyvą bent iš dalies galėtų atspindėti grindinio klojimas“, – pasakoja doc. M. Jakulis.
Ventiliacija – ypač efektyvi priemonė
Kaip parodė kitų istorikų tyrimai, ventiliacija buvo laikoma ypač efektyvia priemone, kai reikėdavo spręsti kenksmingu laikyto uždarose patalpose užsistovėjusio oro problemą. Tai buvo aktualu ankštuose laivuose, perpildytuose kalėjimuose ir ypač špitolėse, kurios buvo suvokiamos kaip itin užteršto, įvairiausių ligų dalelių kupino oro židiniai.
„Išskirtinės taršos židiniais buvo laikomos špitolės, kuriose būdavo gydomi lytiškai plintančiomis ligomis sergantys žmonės. Aptariamuoju laikotarpiu dar nebuvo visiškai suvokta, kaip plinta tokios ligos kaip, pavyzdžiui, sifilis. Taigi didelį nerimą kėlė ligai progresuojant atsiveriančios šlapiuojančios žaizdos, nuo kurių sklisdavo kenksmingu laikytas kvapas.
Vilniuje lytiškai plintančiomis ligomis sergantys žmonės buvo gydomi Šv. Roko špitolėje. Bent pusę ligonių ir sudarydavo šiomis ligomis sergantys žmonės. Neatsitiktinai jie būdavo gydomi atskirose infirmerijose (palatose), taip siekiant apsaugoti kitus ligonius“, – teigia istorikas.
Išskirtinės taršos židiniais buvo laikomos špitolės, kuriose būdavo gydomi lytiškai plintančiomis ligomis sergantys žmonės.
Pasak doc. M. Jakulio, susirūpinimą nepakankamai gera oro cirkuliacija miesto erdvėje atspindi ir Lietuvos špitolių komisijos pirmininko Ivano Fryzelio 1799 m. rugpjūčio 21 d. laiškas Vilniaus generalgubernatoriui Borisui O’Brienui de Lacy, kuriame jis rašė: „Jo mylista Pone, pats gali paliudyti, kaip Vilniaus miestą bjauroja jį juosiančios sienos griuvėsiai; be to, dėl tų nereikalingų mūrų oras mieste pernelyg užsistovėjęs ir todėl negrynas.“
Anot istoriko, siekiant pagerinti oro cirkuliaciją miestuose ir išvengti užsistovėjusio oro keliamo pavojaus gyventojų sveikatai, karinę reikšmę jau seniai praradusios gynybinės sienos buvo griaunamos ne tik Vilniuje, bet ir kituose Europos miestuose.
Gatvės buvo valomos dažnai, bet nereguliariai
Kaip teigia pašnekovas, puvimo tvaikas, amžininkų manymu, kilo ne vien iš pelkių, balų ar kitų užsistovėjusio vandens telkinių, bet ir iš pačios žmogaus gyvenamosios aplinkos.
Iš atliekų duobių ir tiesiog gatvių sklindantis dvokas akivaizdžiausiai liudijo, kad aplinka gali kelti pavojų žmonių sveikatai. Taigi dar viena visuomenės sveikatos priemonė, plačiai taikyta tuometinės Europos miestuose, buvo sistemingas atliekų šalinimas iš žmonių apgyvendintų erdvių.
Siekiant pagerinti oro cirkuliaciją miestuose ir išvengti užsistovėjusio oro keliamo pavojaus gyventojų sveikatai, buvo griaunamos karinę reikšmę praradusios gynybinės sienos.
Remdamasis Vilniaus magistrato pajamų ir išlaidų registrais, apimančiais intensyviausių reformų laikotarpį (1764–1792), doc. M. Jakulis suregistravo kiek daugiau nei 900 lakoniškų įrašų, kuriuose atsispindi duomenys apie magistrato jurisdikcijai priklausiusių gatvių ir kitų viešųjų erdvių švarinimą.
Jie atskleidžia dirbusių žmonių skaičių, jų atlikto darbo pobūdį, trukmę, pinigų sumą, sumokėtą kiekvienam darbininkui, ir bendrą išlaidų sumą.
Istorikas sako, kad per visą aptariamąjį laikotarpį ypač išsiskiria 1783–1785 metai, kai gatvės ir aikštės buvo valomos itin dažnai, kartais net po kelis kartus per savaitę.
„Pastebimai padažnėjusios išlaidos, 1783 m. pavasarį magistrato paskelbtas universalas dėl mėšlo ir atliekų tvarkymo, be to, daug didesnės sumos, išleidžiamos grindinio klojimui, matyt, liudija, kad bandyta formuoti naują miesto sanitarijos politiką. Vis dėlto atrodo, kad šios iniciatyvos netapo ilgalaike tendencija. Taigi nepavyko sukurti nuoseklios strategijos, kaip turėtų būti sprendžiamos šios problemos. Tačiau šiuo požiūriu Vilnius niekuo esmingai nesiskyrė nuo kitų miestų, kurių valdantiesiems, kaip rodo tyrimai, taip pat ilgą laiką nepavyko užtikrinti, kad viešosios erdvės būtų švarinamos reguliariai.“
Kapinės perkeliamos toliau nuo gyvenviečių
Kaip parodė istorikų tyrimai, žmonėms XVIII a. didelį nerimą kėlė ir dar vienas taršos židinys – laidojimo kriptos bažnyčiose. „Laidojant naujus mirusiuosius, jos būdavo vis iš naujo atidaromos, o tai, amžininkų manymu, kėlė pavojų ne tik bažnyčioje besilankantiems, bet ir netoliese gyvenantiems žmonėms.
Be to, problemiškais laikyti ir palaidojimai šventoriuose. Šiose erdvėse ilgainiui ėmė trūkti vietos, todėl mirusieji būdavo laidojami negiliose duobėse. Buvo siūloma steigti naujo tipo kapines toliau nuo tankiausiai žmonių apgyvendintų miesto erdvių“, – pasakoja Istorijos fakulteto mokslininkas.
žmonėms XVIII a. didelį nerimą kėlė ir dar vienas taršos židinys – laidojimo kriptos bažnyčiose.
Todėl 1795 m. liepos 6 d. Vilniuje, prie Šv. Stepono bažnyčios, kuri tuo metu stovėjo palyginti toli nuo tankiausiai apgyvendintos miesto dalies, buvo pašventintos miesto kapinės.
Šia proga pasakytame pamoksle Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis, remdamasis katalikiškosios Apšvietos postulatais ir apeliuodamas (tiesa, klaidingai) į pirmųjų krikščionių laikus, kritikavo žmonių norą būti palaidotiems bažnyčiose: „Primenu šį nederamą, netgi nepagarbą Dievo namams liudijantį ir žmonių sveikatai žalingą paprotį, kurio nežinojo senieji krikščionys“, – kreipdamasis į bažnyčioje susirinkusius žmones kalbėjo vyskupas.
Pasak doc. M. Jakulio, svarbu atsižvelgti į tai, kad J. N. Kosakovskis savo pamoksle itin daug dėmesio skyrė istoriniams pavyzdžiams, liudijusiems, kad pirmieji krikščionys laidodavo mirusiuosius toli nuo miestų.
„Neabejotina, kad teigdamas, jog vėliau susiformavęs paprotys laidoti mirusiuosius bažnyčiose yra žalingas žmonių sveikatai, vyskupas turėjo omenyje būtent, jo manymu, kenksmingą orą, sklindantį nuo mirusiųjų kūnų“, – paaiškina Vilniaus universiteto mokslininkas.
Taigi šiuo atveju matome, kaip neohipokratizmo postulatais, derinamais su katalikiškosios Apšvietos nuostatomis, buvo grindžiami nauji miesto planavimo sprendimai.
Pasak istoriko, „Vilnius ir vėlgi niekuo nesiskyrė nuo daugelio kitų Europos miestų, kuriuose kapinės taip pat planingai buvo keliamos toliau nuo žmonių apgyvendintų erdvių, taip siekiant sumažinti bent jau naujų palaidojimų bažnyčiose, kurie ir buvo suvokiami kaip keliantys didžiausią pavojų, skaičių. Tolesni šios problemos tyrinėjimai parodys, ar tokio pobūdžio iniciatyva Vilniuje nesusilaukė visuomenės pasipriešinimo, su kokiu teko susidurti kitų Europos miestų valdantiesiems.“
Tad XVII–XVIII a. sandūroje užgimęs neohipokratizmas liudijo pastangas suprasti ir paaiškinti, dėl ko žmonės suserga ir kaip būtų galima to išvengti. Šios nuostatos koegzistavo su kitomis iš antikinės kultūros perimtomis medicinos teorijomis (visų pirma humorų teorija), katalikiškosios Apšvietos idėjomis.
Labai reikšminga tai, kad, kaip jokia kita panaši teorija (galbūt dėl to, kad „diagnostikai“ pakakdavo nosies), ji pastebimai veikė žmogaus santykį su aplinka, darė įtaką miesto kasdieniam gyvenimui ir jo erdvei.
Jos poveikį liudija sąvartynų, kapinių, špitolių, ligonių ir elgetų iškėlimas už miesto ribų, toliau nuo tankiai žmonių apgyvendintų erdvių, siekis „išjudinti“ kenksmingu laikomą orą, nors ir nereguliarios, bet kryptingos pastangos palaikyti švarą bent jau pagrindinėse viešosiose miesto erdvėse.
