Žymus chemikas, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Polimerų chemijos katedros vedėjas prof. Ričardas Makuška sako, kad šiuo metu nėra geresnio pakavimo medžiagų pasirinkimo kaip plastikas. Alternatyvios medžiagos – drobiniai ar popieriniai maišeliai, pakuotės iš popieriaus ar bioskaidaus plastiko – kur kas labiau teršia aplinką ir didina šiltnamio efektą. Dėl to, kad Žemė ir vandenynai daug kur užteršti plastiku, kaltos ne medžiagos, o netinkama žmogaus veikla.
Plastikas kaupiasi visur
XX a. mokslininkai atrado, kaip pagaminti polimerus, kurie yra pagrindiniai plastiko komponentai. Šios medžiagos sukėlė technologinę revoliuciją, kuri lėmė stulbinamą mūsų gyvenimo kokybės pažangą. Plastikiniais vamzdžiais tiekiamas švarus geriamasis vanduo, o plastiku izoliuotais laidais – elektra. Plastikines pakuotes naudojame tam, kad apsaugotume maistą nuo mikrobiologinės taršos ir oksidacinių procesų, ir taip pratęsiame maisto produktų, kurie turi pasiekti prekybos centrų lentynas, vartojimo laiką. Tačiau būtent plastikinės pakavimo medžiagos kelia priešiškas visuomenės reakcijas.
„Pasklido mitų, kad plastikas kaupiasi visur: ir gatvėse, ir paplūdimiuose, ir jūrose bei vandenynuose. Taigi sukūrėme problemą, kurios gamtoje nebuvo, kenkiame ir gamtai, ir sau“, – teigia profesorius.
Nors gaminių iš plastiko daug, viešojoje erdvėje dažniausiai „teisiami“ plastikiniai maišeliai, jiems priskiriamos ir esamos, ir nesamos „nuodėmės“. Yra siūlymų net visiškai atsisakyti plastikinių pakuočių, jas pakeisti neva „žalesnėmis“ popierinėmis, drobinėmis ar pagamintomis iš bioskaidžių medžiagų.
Chemikai jau seniai dalijasi argumentais, paneigiančiais medvilninių maišelių ar bioskaidžių pakuočių „žalumą“, tačiau plačiosios visuomenės jie nepasiekia. Tam tikras lūžis įvyko visai neseniai, pasirodžius Chriso DeArmitto knygai „The Plastics Paradox“ (Phantom Plastics LLC, 2020), kurioje labai vaizdingai ir emocingai parodoma, kad plastikai be reikalo ir be mokslinių argumentų buvo apkaltinti kaip labiausiai gamtą teršiančios medžiagos. Prof. R. Makuška sako, kad ši knyga ir jam padėjo „sustyguoti“ mintis ir „sukrauti į lentynėles“ argumentus, įrodančius, kad plastikinių pakuočių nėra kuo pakeisti.
Mąstymą pakeitęs gyvavimo ciklo vertinimas
Pašnekovas sutinka, kad plastiko atliekos, jeigu jomis tinkamai nepasirūpinta, kenkia aplinkai. Tačiau aplinkai kenkia ir bet kokio kito produkto, plastikinio ar popierinio, gamyba, todėl produkto poveikį aplinkai reikėtų vertinti kompleksiškai.
Tai buvo padaryta maždaug prieš dvidešimt metų pradėjus naudoti gyvavimo ciklo vertinimo (angl. Life Cycle Assessment, LCA) metodą. LCA yra įrankis, leidžiantis įvertinti, kas iš tikro yra „žalia“. Jis padeda nustatyti, kiek teršiama aplinka produktą gaminant ir naudojant, įskaičiuojant žaliavas, energiją, atliekas, šalutinius produktus, transportavimą, regeneravimą ir utilizavimą.
Paprastai vertinamas energijos suvartojimas, šiltnamio dujų (anglies dioksido ir metano) emisija ir 6 papildomi teršalai: lakiosios organinės medžiagos, anglies monoksidas, azoto oksidai, sieros oksidai, didelės kietosios dalelės (didesnės kaip 10 mikronų) ir mažos kietosios dalelės (mažesnės už 2,5 mikrono).
Kuris maišelis „žaliausias“?
Siekiant tvarumo, plastiko pakuotės pastaruoju metu dažnai keičiamos popieriaus ir kartono pakavimo priemonėmis. Popieriniai maišeliai yra daug storesni nei plastikiniai, jų gamybai sunaudojama daug daugiau energijos ir vandens. Norint pakeisti 1 kg plastiko, reikia 3–4 kg kitų medžiagų, tiek pat kartų daugiau susidaro ir atliekų. Pavyzdžiui, vienam A4 formato popieriaus lapui pagaminti reikia maždaug 20 litrų vandens, o vienam plastikiniam PET buteliukui – tik 5,3 litro. Popieriniai maišeliai mechaniškai nepatvarūs, neatsparūs drėgmės poveikiui, lengvai ir negrįžtamai susitepa, be to, dėl jų gamybos naikinami miškų plotai. „Tai kur tokių maišelių nauda?“ – klausia profesorius.
O kaip dėl medvilnės? LCA parodė, kad medvilniniai maišeliai yra dar kenksmingesni aplinkai, o pagaminti iš ekologiškos medvilnės – ypač kenksmingi. Tokį maišelį, skirtingų tyrimų duomenimis, reikia naudoti daugiau negu 100–170 kartų – tik tada pagal neigiamą poveikį aplinkai jis prilygtų šiandien naudojamiems vienkartiniams plastikiniams maišeliams.
Norint pakeisti 1 kg plastiko, reikia 3–4 kg kitų medžiagų.
Kai prekybos centre prie kasos tenka rinktis – popierinis ar plastikinis maišelis, galite nedvejodami imti plastikinį, nes toks pasirinkimas, kaip rodo LCA tyrimai, bus labiau tausojantis aplinką. Tik tą plastikinį maišelį vėliau reikėtų nešiotis rankinėje ir naudoti pirkiniams daug kartų. Taip pataria ir pats daro prof. R.Makuška.
„Aš paprastai nešiojuosi savo plastikinį maišelį. Kartais tenka nusipirkti užmiršus, bet popierinių maišelių aš nepripažįstu. Nėra logiško paaiškinimo, kodėl reikėtų rinktis jį“, – sako Vilniaus universiteto profesorius.
Problemų kyla dėl plonų plastikinių maišelių
O kaip dėl labai lengvų (plonų) plastikinių maišelių, į kuriuos krauname visus sveriamus produktus: obuolius, agurkus ir bulves? Kai kurios ES šalys yra įvedusios mokestines priemones, skatinančias žmones atsinešti savo maišelius ir juos naudoti daug kartų. Nuo šiol ir Lietuvoje kainuos namo parsinešti tokį plastikinį maišelį. Prof. R. Makuška sako, kad toks Seimo sprendimas – sveikintinas, nes lengvų plastikinių maišelių apmokestinimas gali priversti žmones susimąstyti, ar tikrai reikia dėti kekę bananų ar cukiniją į maišelį.
Bet kuo labai lengvi plastikiniai maišeliai skiriasi nuo plastikinių pirkinių maišelių? Pirkinių maišeliai yra storasieniai, jų sienelių storis dažniausiai yra 40 arba 50 mikronų. Prekių maišelius atliekose lengva atskirti, paprastai jie būna mažai sutepti, todėl didžioji jų dalis yra perdirbama. Labai lengvi plastikiniai maišeliai, kurių storis yra mažiau kaip 15 mikronų, sveria vos keletą gramų, o dedant maisto produktus paprastai yra sutepami riebalais, baltymais ir kitomis medžiagomis.
Kaip pasakoja profesorius, norint tokius maišelius pakartotinai perdirbti, juos reikia išplauti. Tam naudojamos plovimo priemonės, tada nuo teršalų valomas jiems plauti panaudotas vanduo. Ir visa tai dėl kelių gramų. Klausimas – ar verta? Tikriausiai perdirbdami tokius maišelius užteršime gamtą labiau nei gamindami iš naujo.
Bioskaidūs plastikai problemos neišsprendžia
Prieš 10–20 metų buvo manoma, kad, siekiant išgelbėti planetą, gera išeitis būtų tradicinį plastiką pakeisti bioskaidžiu plastiku. Bioskaidūs plastikai – tai tokie plastikai, kurie gamtinėmis arba kompostavimo sąlygomis suyra greitai, pagal kai kuriuos standartus – per pusę metų.
Bioskaidūs (skaidomi mikroorganizmų) plastikai gali būti gamtinės kilmės (pvz., perdirbto krakmolo dariniai), gauti iš atsinaujinančių šaltinių naudojant biotechnologinius ir cheminius metodus (pvz., polilaktidas iš krakmolo arba cukraus) arba net sintetiniai (pvz., polikaprolaktonas).
Deja, bioskaidaus plastiko naudojimas nėra išsigelbėjimas. Pirmiausia, bioskaidžių plastikų gamyba yra brangesnė, labiau teršianti aplinką ir didinanti šiltnamio efektą. Antra, grįžtamasis bioskaidžių plastikų perdirbimas yra sunkiau įgyvendinamas, kadangi jie labiau linkę suirti. Trečia, bioskaidūs plastikai greitai ir visiškai nesuyra, tam reikalingos specialios kompostavimo sąlygos, kai slėgis yra padidintas, o temperatūra siekia 50–60° C.
Bioskaidūs plastikai nėra problemos sprendimas.
Pagaliau kokia prasmė leisti suirti bioskaidiems plastikams kompostavimo sąlygomis, išskiriant anglies dioksidą ir kai kuriais atvejais metaną, taip didinant šiltnamio efektą ir utilizacijos metu nesukuriant jokios pridėtinės vertės?
„Todėl bioskaidūs plastikai nėra problemos sprendimas“, – tikina profesorius.
Bioplastikas nesiskiria nuo įprasto plastiko?
Svarbiausieji buitinės paskirties plastikai yra polietilenas (PE), polipropilenas (PP) ir polietilentereftalatas (PET). Tačiau egzistuoja ir dar viena plastikų kategorija – bioplastikai. Tai plastikai, kurie pagaminti naudojant žaliavas iš visiškai arba iš dalies atsinaujinančių šaltinių. Kitaip sakant, jie pagaminti ne iš naftos perdirbimo produktų, o iš, pavyzdžiui, cukraus ar krakmolo. Iš krakmolo galima gauti etanolį, o pastarąjį naudoti ir PE, ir PET gamybai. Šie PE ir PET gamybos būdai yra brangesni ir labiau teršiantys aplinką, o juos naudojant gauti plastikai vadinami bioPE ir bioPET.
Pasak prof. R.Makuškos, bioPE visomis savybėmis niekuo nesiskiria nuo PE, o bioPET – nuo PET. Nesiskiria ir jų bioskalumas, t. y. jie nesprendžia jokių aplinkosauginių problemų. Kai kurie stambieji vaisvandenių gamintojai pabrėžia savo „žalumą“ nurodydami, kad jų produkcijai išpilstyti naudojami PET buteliai, pagaminti iš 30 ar 50 proc. žaliavų iš atsinaujinančių šaltinių. Deja, kaip rodo LCA, bioPET gamyba labiau didina šiltnamio efektą negu analogiško PET gamyba.
Kaip teisingai atsikratyti plastiko atliekomis?
Mokslininkas pritaria, kad reikia mažinti plastikinių pakuočių kiekį, nes tai veda didesnio tvarumo link: mažiau reikės gaminti, mažiau teršime aplinką. Teisingas žingsnis buvo atsisakyti vienkartinių indų ir kitų vienkartinio naudojimo plastikinių priemonių. Žiūrint iš šių dienų mokslo pozicijų, alternatyvios pakuotės, kuri turėtų mažesnę įtaką šiltnamio efektui negu tradiciniai plastikai, nelabai ir gali būti, nes PE ir PP yra pačios paprasčiausios struktūros polimerai, taigi jų gamyba pigiausia ir mažiausiai kenksminga aplinkai.
Tačiau, pasak profesoriaus, didesnė problema yra plastiko atliekų rūšiavimo sistema. Ją reikėtų tobulinti – atskirti labai lengvus plastikinius maišelius ir maisto produktais suteptas pakuotes nuo storasienių plastikinių maišelių ir kitų švarių plastikinių pakuočių. Tai galėtų daryti ir gyventojai, jei būtų sukurta aiški plastiko atliekų rūšiavimo sistema ir sudarytos galimybės atsikratyti plastiku efektyviai.
„Kai bus aiški rūšiavimo sistema, tik tada bus galima pasiekti, kad didesnė dalis plastiko būtų pakartotinai perdirbama, o plastikas, kuris netinkamas perdirbti, sudeginamas“, – įsitikinęs prof. R.Makuška.
Plastiko deginimo nereikėtų bijoti, sako profesorius. Žinoma, negalima užsiimti saviveikla ir deginti plastiko atliekų krosnyse ar prie namų. Tam yra kogeneracinės jėgainės. Tokių Lietuvoje net trys – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Šiose jėgainėse neperdirbamos plastiko atliekos deginamos ne žemesnėje kaip 850 °C temperatūroje, todėl susidaro mažiau kietųjų dalelių ir kitų kenksmingų medžiagų, be to, reikalui esant, išlakose esančios kenksmingos medžiagos „sugaudomos“.
Taip deginant plastiko atliekas susidaro anglies dioksidas, kuris didina šiltnamio efektą, tačiau maždaug tiek pat anglies dioksido išsiskirtų ir plastikui suyrant natūraliai. Plastiko atliekas deginant kogeneracinėse jėgainėse, gaunama ir šiluminė energija, ir gaminama elektra, taip tenkinama dalis miesto energetinių poreikių. Reikia pažymėti, kad plastiko atliekos yra labai kaloringos, t. y. joms degant išsiskiria maždaug toks pat energijos kiekis, kaip deginant dyzeliną ar mazutą.
Vienintelis blogas dalykas – jie nesuyra labai ilgai, todėl netvarkingai išmesti daro žalą aplinkai. Tačiau tai yra ne plastiko, o netinkamo žmogaus elgesio su plastiku problema.
„Bijoti, kad deginant plastikus bus užteršta aplinka, nereikia. Duomenis apie anglies dioksido ir kitas kenksmingas išlakas seka ne tik pati jėgainė, bet ir aplinkos apsaugos tarnybos, kurios kontroliuoja oro užterštumą“, – sako prof. R.Makuška.
Sprendimas – atliekų tvarkymo sistemos optimizavimas
„Plastiko problemos sprendimas – ne geresnio bioplastiko sukūrimas ar grįžimas prie popierinių pakuočių, o atliekų tvarkymo sistemos optimizavimas, nukreiptas į efektyvų plastiko atliekų surinkimą, rūšiavimą, grįžtamąjį perdirbimą ir deginimą“, – sako Vilniaus universiteto chemikas.
Kad plastikai būtų perdirbami naudoti pakartotinai, labai svarbu, kad gaminiai būtų gaminami iš vieno polimero. Todėl reikėtų atsisakyti daugelio plastiko rūšių ir palikti pagrindinius – polietileną, polipropileną ir polietilentereftalatą, kuriuos lengviausia perdirbti, atskirti ir plačiai naudoti buityje, sako prof. R.Makuška. Gaminiai turi būti patvarūs, tada juos galima perdirbti keletą kartų, taip mažinant vienkartinių plastikinių gaminių ir pakuočių naudojimą.
„Tradiciniai plastikai – optimalus variantas tiek ekonominiu, tiek ekologiniu požiūriu: pigūs, jų pakuotės gerai apsaugo gendančius maisto produktus, santykinai mažina atliekų kiekį, prisideda prie ciklinės ekonomikos ir žaliavų taupymo. Plastikų atliekos net ir irdamos neišskiria jokių nuodingų medžiagų. Vienintelis blogas dalykas – jie nesuyra labai ilgai, todėl netvarkingai išmesti daro žalą aplinkai. Tačiau tai yra ne plastiko, o netinkamo žmogaus elgesio su plastiku problema“, – sako Vilniaus universiteto profesorius R.Makuška.