Nors daugelis Lotynų Amerikos valstybių į Rusiją žiūri atsargiai, tačiau regione šios šalies politiniai ir kariniai viražai sulaukia daugiau palaikymo nei Vakaruose. Dauguma Lotynų Amerikos valstybių palaikė Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją ir pasmerkė Rusiją dėl karo Ukrainoje, bet didžiosios regiono valstybės Meksika ir Brazilija susilaikė balsuojant dėl Rusijos pašalinimo iš JT Žmogaus teisių tarybos.
Regione, norinčiame diversifikuoti savo prekybinius ryšius, spręsti socialines problemas ir atsigauti po COVID-19 pandemijos, sankcijos Rusijai sulaukia dar mažiau palaikymo. Taigi Rusijai Lotynų Amerika yra puiki vieta pademonstruoti quid pro quo (paslauga už paslaugą) principą. Jei Rytų Europa myli JAV, kodėl Lotynų Amerikos valstybės negalėtų mylėti Rusijos?
„Russia Today“ – vienas populiariausių naujienų apie Ukrainą šaltinių
Rusija neturi didelių ekonominių svertų savo įtakai Lotynų Amerikoje didinti, bet jos informaciniai kanalai, įsteigti regione, plečiami labai sparčiai ir efektyviai. Rusijos informacinės priemonės „Russia Today (RT) Español“ ir „Sputnik Mundo“, Rusijos diplomatinių atstovybių ir jai prijaučiančių politikų, akademikų, nuomonės formuotojų ir netikrų interneto vartotojų tinklas smarkiai prisideda prie to, kaip Lotynų Amerikos gyventojai mato globalią politiką.
„RT Español“, įkurtas 2009 m., šiuo metu yra vienas populiariausių naujienų apie Ukrainą šaltinių – būtent šios informacinės priemonės kuriama informacija apie karą Ukrainoje itin dažnai dalijamasi socialiniuose tinkluose. „RT Español“ turi daugiau nei 18 mln. sekėjų Facebook'e – beveik penkis kartus daugiau nei anglakalbė versija. Vakarų žiniasklaidos kanalai ispanų kalba taip pat atsilieka – CNN turi apie 15 mln., BBC apie 7 mln., „Deutche Welle“ apie 3 mln. sekėjų.
Twitter'yje RT ir „Sputnik“ negali pasigirti itin dideliu sekėjų skaičiumi, tačiau jų kuriama informacija intensyviai dalijasi tiek tikri interneto vartotojai, tiek trolių fabrikų darbuotojai. Prie šių didelių („oficialių“) informacijos priemonių reikia pridėti ir mažas „nepriklausomas“ naujienų kūrėjų paskyras, tokias kaip „Donbass Media“. Vien situacijai Donbase „nušviesti“ (arba, kaip pateikiama paskyros aprašyme, „sulaužyti informacinę Donbaso blokadą“) skirta ispanakalbė Twitter'io paskyra itin aktyviai pasakoja apie ukrainiečių nusikaltimus civiliams ir Rusijos Federacijos karių humanitarinę veiklą. Tik 2022 m. vasarį sukurta paskyra jau paskelbė daugiau nei 800 žinučių ir turi beveik 32 tūkstančius sekėjų. Tiesa – neaišku, kiek iš jų tikrų, nes patiktukų, komentarų ir pasidalijimų skaičiai yra nedideli.
Vakarų šalims nusprendus blokuoti Rusijos žiniasklaidą, ypatingą svarbą informaciniame kare įgijo ir šios valstybės atstovybių tinklas. Ambasados dalijasi RT informacija, pateikia originalią medžiagą ar dalijasi kitų ambasadų žinutėmis. Jų sekėjų tinklas – itin didelis. Pavyzdžiui, Rusijos ambasados Meksikoje paskyrą seka beveik 62 000 sekėjų (perpus mažiau nei JAV ambasados paskyrą, bet dvigubai daugiau nei Kinijos ir trigubai daugiau nei Ispanijos). Rusijos ambasada Ispanijoje turi beveik 33 tūkstančius sekėjų (palyginimui – JAV ambasada turi 43 tūkstančius).
Diplomatinių atstovybių kuriama informacija gausiai dalijamasi – pavyzdžiui, žinute apie tai, kad krizė Ukrainoje prasidėjo daug anksčiau nei prieš 4 dienas ir kad 2014 m. Odesoje Ukrainos nacionalistai sudegino 48 žmones ir niekas nebuvo nubaustas, buvo pasidalyta daugiau nei 4000 kartų, ji sulaukė beveik 7000 patiktukų.
Prie egzistuojančių oficialių informacijos šaltinių reikia pridėti ir itin didelį netikrų paskyrų aktyvumą. Pavyzdžiui, Youtube'o paskyra „Ricardo Meruano“ vardu, besinaudojanti žinomo Čilės komiko Ricardo Meruano nuotrauka ir iki 2020 m. tik protarpiais besidalijusi muzikiniais vaizdo įrašais, 2022 m. balandį pratrūko nesustabdomu prorusiškos informacijos apie Ukrainą srautu.
Kalti visi, bet ne Rusija
Visi šie informacijos sklaidos šaltiniai dalijasi vieni kitų sukurtomis žinutėmis ar perspausdina oficialius Rusijos užsienio reikalų ministerijos ir politikų pranešimus. Nors žinučių daug, galima išskirti kelis platesnius teminius naratyvus, kuriuos Rusija siekia įteigti Lotynų Amerikos visuomenėms: „Vakarų kaltės“, „Ukrainos kaltės“, „rusofobijos“ ir „Vakarų veidmainystės“. Šis skirstymas nėra griežtas, be to, naratyvai nebūtinai yra susiję vienas su kitu. Tačiau jie vienas kitą papildo, taip kurdami nepasitikėjimą Ukraina bei jos partneriais ir pateikdami Rusiją kaip tikrąją Vakarų auką.
Vienas pirmųjų aiškinimų vadinamajai „specialiajai operacijai“ pateisinti buvo „Vakarų kaltės“ naratyvas, t. y. žinutės apie „agresyvią NATO plėtrą“, amžiną „Vakarų imperializmą“ ir Ukrainą kaip Vakarų marionetę. NATO plėtra buvo vienas anksčiausiai pasirodžiusių karinės intervencijos aiškinimų. Viena populiariausių RT politinės satyros laidų ispanų kalba jau mėnesį iki invazijos aktyviai aiškino apie „raudonąsias Rusijos linijas“.
Nuo pat karo pradžios įvairios Rusijos ambasados Lotynų Amerikoje periodiškai dalijosi trumpomis dažniausiai Sergejaus Lavrovo žinutėmis apie tai, kad karo tikslas – neleisti Vakarams (arba JAV) sukurti vienpolio pasaulio ar sustabdyti JAV dominavimą. Šis „Vakarų kaltės“ naratyvas dažniausiai apskritai ignoravo Ukrainą. Pavyzdžiui, tik prasidėjus karui Rusijos ambasada Meksikoje pasidalijo S. Lavrovo žinute apie tai, kad Rusija bandė derėtis su Vakarais, tačiau sulaukė tik „melo ir apgavysčių“. Dažnai kalbėdama apie konfliktą Rusijos žiniasklaida pabrėždavo JAV paramą ar JAV imperialistinius kėslus.
Žinutėse – ukrainiečių ir nacių sąsajos
Kartais šis naratyvas apie Rusijos ir Vakarų susidūrimą įgyja ir istorinę dimensiją, kai karas Ukrainoje pateikiamas kaip Antrojo pasaulinio ar Šaltojo karo tęsinys. Dažniausiai taip nutinka naratyvą taikant Lotynų Amerikos kairiesiems – tokiais atvejais Rusija pateikiama kaip Sovietų Sąjungos, kovojančios su imperialistiniais Vakarais, tąsa. Ryškiausiu šio naratyvo simboliu tapo vieno vaizdo įrašo senolė, pasitikusi ukrainiečių kareivius su SSRS vėliava. Rusija efektyviai išnaudojo šios moters įvaizdį – „Z Babushka“ tapo tikra pasipriešinimo ikona.
Vaizdo įrašas ir su juo susiję paveikslėliai itin aktyviai plito internete su prierašais, skatinančiais kovoti ir likti išdidiems užkariautojų akivaizdoje. Kita istorinė detalė, kurią dažnai išnaudoja Rusijos priemonės, yra nacių įvaizdis. Tiek oficialiose šios šalies diplomatų paskyrose, tiek nišiniuose TikTok'o ar Youtube'o vaizdo įrašuose Vakarai kaltinami rėmę nacius ir nacionalistus, infiltruotus į Ukrainos politines ir karines struktūras, finansavę karines ar cheminio ginklo laboratorijas ir drauge su Ukrainos nacionalistais siekę, kad ši šalis taptų placdarmu kovai su Rusija. Taip Vakarų kaltės naratyvas pinamas ir siejamas su kitu, pabrėžiančiu Ukrainos kaltę.
Pastarasis naratyvas susideda iš keleto kaltinimų. Dar neprasidėjus karui, Rusijos ambasada Meksikoje pasidalijo žinute apie tai, kad dėl įtampos Rusijos ir Ukrainos pasienyje kalta pastaroji, nes nesilaikė Minsko susitarimų. Be Minsko susitarimų nesilaikymo, dažnai minimi ir Ukrainos karių nusikaltimai civiliams Donecko regione. Įdomu tai, kad Rusijos kaltinimai Ukrainai itin dažnai it veidrodis atspindi kaltinimus, mestus jos kariams – po informacijos apie Bučos žudynes paviešinimo internete pradėjo plisti vaizdai apie Ukrainos karių nusikaltimus, nustatytus Rusijos „išvaduotose“ teritorijose. „Nepriklausomi“ žurnalistai itin noriai dalijasi informacija apie Rusijos karius sveikinančius vietinius gyventojus.
Viena nuosekliausiai perduodamų žinučių yra ukrainiečių ir nacių sąsaja – naciais vadinama Ukrainos vyriausybė ir jos kariuomenė, teigiama, kad antisemitizmu ir nacionalizmu yra persisėmusi visa Ukrainos (ir Rytų Europos apskritai) visuomenė. Tam ypač aktyviai pasitelkiami realūs užsienio studentų iš Afrikos ar Vidurio Rytų vargai Ukrainos ir Lenkijos pasienyje, Rytų Europos nenoras priimti pabėgėlius iš Vidurio Rytų ir jų diskriminacija.
Rusijos kanalų ribojimas – galimybių netekimas?
Dar vieną naratyvą, kuris tapo itin svarbus Vakarų vyriausybėms nusprendus uždrausti Rusijos informacijos priemones, galima pavadinti „istorinės rusofobijos“. Tiek Rusijos atstovybės, tiek jos finansuojamos informacijos priemonės ir troliai itin aktyviai dalijosi žinutėmis apie persekiojamus rusakalbius, naikinamą Rusijos kultūrą, Vakarų karą su viskuo, kas rusiška.
Pabrėžiama, kad uždraudus Rusijos žiniasklaidą Vakarų gyventojai netenka galimybės išgirsti Rusijos įvykių versijos. Itin įdomiu tokio naratyvo sklaidos atveju galima laikyti buvusią „RT Español“ portalo redaktoriaus pavaduotoją ir populiarios Lotynų Amerikoje politinės satyros laidos vedėją Inną Afinogenovą. Tik prasidėjus karui, ji griežtai pasmerkė RT ir kitų Rusijos žiniasklaidos kanalų ribojimą. Vėliau dingo iš eterio ir po daugiau nei mėnesio tylos pasirodė jau nuosavame Youtube'o kanale.
Kalbėdama iš Ispanijos ji teigė nenorinti palaikyti jokio karo, kuriame žūsta civiliai, todėl palikusi RT ir Rusiją. Kartu ji patarė netikėti tuo, kad Ukraina yra nekalta auka, pareiškė negalinti pasakyti, ar RT skelbė propagandą, ar ne, tačiau patvirtino, kad propaganda užsiima visa Vakarų žiniasklaida. Vaizdo įrašo pabaigoje Inna priminė savo klausytojams, kad rusų kanalų draudimas atima iš jų galimybę geriau suprasti Rusijos įvykių versiją. Šiuo metu I. Afinogenova jau rado darbą Ispanijoje, kur bendradarbiauja kuriant politinės satyros laidą ir rašo dienraštyje „Publico“.
Nors ji pareiškė daugiau nebekomentuosianti Rusijos ir Ukrainos karo, itin aktyviai dalijasi žinutėmis apie „neteisingą“ Rusijos žiniasklaidos draudimą ir persekiojimą, istorinius Ukrainos nusikaltimus ar kainą, kurią Europa turės sumokėti už Rusijos boikotą.
Paskutinis ryškesnis naratyvas, kurį galima išskirti, yra „Vakarų hipokritiškumo“ naratyvas, glaudžiai susijęs su vadinamuoju whataboutism'u. Paminėjus Ukrainą išsyk primenamos kitos Vakarų intervencijos, pirmiausia Irako ir Afganistano karai, ar Europos atsakas į pabėgėlių krizę. Svarbu tai, kad primenama nesiekiant suprasti nė vieno iš šių konfliktų. Tokio lyginimo tikslas – pasakyti, kad JAV yra tikrasis pasaulio užkariautojas, ir pateikti Rusijos veiksmus kaip priešinimąsi šio hegemono priespaudai.
Tam itin dažnai naudotas NATO operacijos Jugoslavijoje pavyzdys. Itin išpopuliarėjo serbų režisieriaus Emiro Kusturicos pasisakymai – jis tvirtina, kad dabartinis konfliktas dėl Ukrainos iš esmės yra 1999 m. NATO įvykdyto Jugoslavijos bombardavimo padarinys, ir kaltina Vakarus besitęsiančia rusofobija ir panieka tarptautinei teisei. Rusijos ambasados Lotynų Amerikoje dalijosi Belgrado bombardavimus išgyvenusios žurnalistės istorija, lygindamos jos patirtį su Donbaso gyventojų išgyvenimais.
Kodėl pasirinkti tokie naratyvai?
Rusijos pasirinkti naratyvai ir jų susipynimai nėra atsitiktiniai – jie atliepia Lotynų Amerikos ir apskritai vadinamųjų Globaliųjų pietų valstybių skaudulius. Įtempti santykiai su JAV, mėginimas pasitraukti iš jos šešėlio ir noras kurti tarptautinę sistemą, kurioje JAV ir kitų buvusių kolonijinių galių vaidmuo būtų apribotas, skatina ieškoti alternatyvų. Kalbėdama Lotynų Amerikai Rusija dažniausiai švelnina savo imperialistinį toną, pabrėžia realius Vakarų valstybių veidmainiškumo atvejus ir primena tamsiausius santykių su JAV epizodus.
Be to, efektyviai užkabinamas egzistuojantis nepasitikėjimas dažnai oligarchų rankose esančia žiniasklaida. Galiausiai skirtingi naratyvai taikomi kairiųjų (antiimperializmas) ir dešiniųjų (nacionalizmas, stipri ranka, Rusijos / Putino kaip vyriškos, mačistinės galios įvaizdis) pažiūrų informacijos gavėjams. Taigi kuriantieji šias žinutes itin gerai išmano tikslinę auditoriją ir žino, kokio poveikio galima tikėtis.
Sunku įvertinti, ar Rusijos pastangos yra sėkmingos, ar ne. Vis dėlto augantis RT populiarumas rodo, kad jos bent jau žadina smalsumą. Kaip teigia Londone įsikūrusio tyrimų centro „Demos“ Socialinės žiniasklaidos analizės centro direktorius Carlas Milleris, „dezinformacijos kampanijos yra daug veiksmingesnės, kai jų esmė yra galinga tiesa ir kai ta tiesa naudojama diskusijoms nukreipti.
Tikrovė yra tokia, kad daugelyje pasaulio vietų antipatija Vakarams yra gili, o simpatijos Rusijai – realios.“ Pasak analitiko, tokiomis aplinkybėmis informacinės įtakos operacijos dažnai būna veiksmingos. Taigi, nors negalima sakyti, kad Lotynų Amerika myli Rusiją, pastaroji tikrai skiria dėmesio jai rašomiems meilės laiškams.
