Jau 33 metus gyvename nepriklausomoje valstybėje, tačiau tarp skurstančiųjų atsiduria ne tik pensinio ir vyresnio amžiaus žmonės, kurių profesinė karjera formavosi sovietinėje sistemoje, bet ir jaunesnio amžiaus žmonės bei vaikai (1 pav.).
Prie įvairių tipų gerovės valstybių priskiriamos visos ES šalys. Tad kyla klausimas: kodėl gerovės valstybėse taip dažnai kalbama apie skurdą, kai pagrindinė gerovės valstybės funkcija yra užtikrinti piliečiams gerovę, ekonominį ir socialinį saugumą? Tai susiję su valstybėje veikiančių institucijų veikla – standartinių rizikų, nedarbo, ligų ir kt. mažinimu, teikiamomis paslaugomis, sveikatos apsauga, teisės į švietimą, būstą užtikrinimu ir pan.
Ar tikrai skurdas visuomenėje yra neišvengiamas dėl žmogaus elgesio specifikos, ar tai yra labiau neefektyvaus valstybės valdymo ir visuomenės bendrabūvio padarinys? Ar darbas yra toks nepatrauklus, kad atstumia žmones, ar atskiri gyventojai patys pasirenka skurdų piniginės socialinės paramos gavėjo gyvenimo lygį ir institucinę priklausomybę?