Žmonės, kurių smurtas nepražudo, kenčia nuo įvairių fizinės ar psichikos sveikatos problemų, mažėja jų gyvenimo kokybė.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto psichologės doc. Ilonos Laurinaitytės teigimu, smurtas daro didžiulę ilgalaikę žalą ne tik nuo jo nukentėjusiems žmonėms, bet ir valstybėms, nes smurtiniai nusikaltimai laikomi sunkia našta kiekvienos šalies sveikatos priežiūros ir teisėsaugos sistemoms, o teroro ar kariniai veiksmai kelia pavojų ištisų tautų ar žmonių grupių išlikimui.
Problemos sprendžiamos agresyviai
Pastaruosius dešimt metų Lietuva nužudymų ir savižudybių skaičiumi buvo viena iš pirmaujančių šalių Europoje, o šios dvi mirties priežastys buvo tarp penkių pagrindinių jaunų žmonių (15–29 metų amžiaus) mirties priežasčių mūsų šalyje. Tuo tarpu PSO duomenimis, smurtas visame pasaulyje yra viena pagrindinių mirties priežasčių 15–44 metų amžiaus žmonių grupėje.
Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad nors pastaraisiais metais nusikaltimų skaičius smarkiai mažėja, tačiau smurtinių nusikaltimų procentinė dalis nekinta.
„Mes vis dar esame linkę problemas spręsti gana agresyviu būdu – agresiją nukreipdami į išorę arba į save. Štai pastaruoju metu stebime visuomenėje vykstančią diskusiją tam tikrais vertybiniais klausimais (pvz., dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo, LGBT partnerystės įteisinimo ir pan.), kuri kupina ne tik aštrių, netolerantiškų pasisakymų, bet ir siūlymų imtis smurto. Ši situacija rodo, kad vis dar stokojame emocinio raštingumo, švietimo įvairiais jautriais klausimais, o kartu sumažiname konstruktyvaus problemų sprendimo galimybę“, – sako doc. I.Laurinaitytė.
Smurtaujančio asmens portretas
Smurto statistika rodo, kad Lietuvoje smurtaujama kas trečioje šeimoje, o apie 90 proc. smurto artimoje aplinkoje aukų yra moterys. Tačiau, pašnekovės teigimu, po Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimų ir papildymų 2017 m. padaugėjo pranešimų apie atvejus, kai nukenčia jaunesni šeimos nariai – vaikai. Vyrai smurtą dažniau patiria viešajame gyvenime.
Kalbant apie tai, kaip atrodo statistinis smurtaujančio asmens portretas Lietuvoje, matyti, kad devyni iš dešimties kaltinamų smurtu asmenų yra vyrai, daugiau kaip pusė jų yra vidutinio (30–49 metų) amžiaus, beveik 60 proc. turi žemesnį – vidurinį ar profesinį – išsilavinimą. 55,1 proc. asmenų smurtinio veiksmo metu būna apsvaigę nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų (Lietuvos statistikos departamentas, 2021).
Smurto padarinių kaina didžiulė
Pasak pašnekovės, sudėtinga tiksliai įvertinti smurto padaromą žalą individui, ką jau kalbėti apie visuomenę, bet aišku, kad tiek vienu, tiek kitu atveju smurto padariniai yra sunkūs ir ilgalaikiai.
„Pagal PSO apibrėžimą smurtas yra sunkus žmogaus teisių pažeidimas ir viena iš esminių su visuomenės gerove, fizine ir psichikos sveikata, žmonių socialiniu veikimu susijusių problemų“, – paaiškina psichologė ir primena, kad smurtas – taip pat ir kariniai veiksmai ar teroristiniai išpuoliai, kurie yra susiję su tam tikros žmonių grupės sužalojimu ar siekiu ją sunaikinti.
2019 m. Ekonomikos ir taikos instituto (Institute for Economics & Peace, IEP) paskelbtas metinis pasaulinis taikos indeksas rodo, kad tiesioginės ir netiesioginės ekonominės smurto išlaidos siekia apie 8,3 trilijono JAV dolerių. Tačiau visas ekonominis poveikis yra dar didesnis – 14,1 trilijono JAV dolerių, kurie išleidžiami sveikatos priežiūros, socialinėms ir teisėsaugos paslaugoms, taip pat smurto prevencijos priemonėms apmokėti ir laikinai netekto darbingumo sukeltiems padariniams šalinti.
Didžiausi smurto rizikos veiksniai
Mokslininkė mini, kad yra nustatytos net kelios dešimtys statistiškai reikšmingų smurtinio elgesio pasireiškimo veiksnių. Remiantis tyrimų rezultatais būtų galima išskirti tris pagrindines jų grupes: susiję su smurto istorija, su smurtavimo galimybėmis ir su smurtą provokuojančiais stimulais. Žinoma, mokslinių tyrimų metu yra nustatoma ir daugiau veiksnių.
„Profesorius Adrianas Raine‘as su kolegomis 2015 m. tyrė elgesio ir emocijų problemų, susijusių su Omega-3 papildų vartojimu, sumažėjimą 8–16 metų vaikų grupėje. T. y. vaikai, kurie metus laiko vartojo šiuos papildus, statistiškai gerokai mažiau turėjo elgesio ir emocijų problemų, palyginti su kontroline grupe, nevartojusia Omega-3“, – pasakoja mokslininkė.
Tačiau kaip didžiausius ir pagrindinius rizikos veiksnius mokslininkė įvardija smurto patyrimą, stebėjimą ar paties asmens smurtavimą (prieš kitus asmenis ar gyvūnus), psichoaktyvių medžiagų vartojimą ir tam tikrą tėvų auklėjimo stilių.
„Reikia nepamiršti, kad agresijos raiška priklauso tiek nuo biologinių veiksnių (testosterono kiekio, migdolinio kūno dydžio, netgi tam tikrų membranos baltymo SNAP25 genotipų), tiek nuo kognityvinių, raidos bei socialinių veiksnių, tokių kaip teigiamas požiūris į smurtą, žema savikontrolė, patirtos fizinės bausmės, neefektyvi tėvystė, bendraamžių atstūmimas ir pan. Reakcijos į nepalankias situacijas formuojasi ir jų įveikos būdų vaikas mokosi nuo pat mažens. Jeigu vaikas patyrė, matė smurtą ar pats smurtavo vaikystėje ir nematė kitų problemų sprendimo alternatyvų, tai yra labai didelė rizika, kad suaugęs jis pats taikys tokius pačius problemų sprendimo modelius“, – teigia ekspertė.
Pasak jos, gausūs tyrimų rezultatai rodo, kad skurdo aplinkoje augę vaikai yra labiau linkę įsitraukti į asocialų elgesį, o tai vėliau padidina tikimybę nusikalsti. Ši sąsaja nebūtinai reiškia, kad vaikai, kurie augo skurdo aplinkoje, nusikals ar elgsis blogai, tačiau tokie vaikai nuolat susiduria su stresiniais įvykiais (blogomis gyvenimo sąlygomis, šiurkščia tėvyste, dažnesniu smurto stebėjimu), dėl to pailgėja streso atsako sistemos aktyvacija ir pablogėja vaikų savireguliacijos raida, atsiranda ilgalaikių padarinių sveikatai ir jų gerovei apskritai.
Statistiškai reikšmingu veiksniu nusikaltimų prevencijoje laikomas net išsilavinimas – nustatyta, kad kuo ilgiau jaunas žmogus dalyvauja mokymosi procese, tuo mažesnė rizika, kad jis nusikals.
Nustatytas ryšys tarp trauminių patirčių ir psichologinės gerovės
Vilniaus universiteto psichologai, per pandemiją atlikę studentų trauminių vaikystės patirčių ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo, psichologinės gerovės sąsajų tyrimą, nustatė, kad praeityje beveik pusė tirtų jaunuolių yra turėję keturias ir daugiau trauminių patirčių – daugiausia žodinę, fizinę, emocinę prievartą, psichoaktyvių medžiagų vartojimo ir psichikos sveikatos problemų šeimoje.
Pasak doc. I.Laurinaitytės, tai išties dideli skaičiai, liudijantys apie vaikystėje patirtus sunkius įvykius, kurie visą gyvenimą smarkiai veikia tiek santykius, tiek elgesį, tiek gyvenimo kokybę. Pavyzdžiui, nustatyta, kad nepalankios vaikystės patirtys yra statistiškai reikšmingai neigiamai susijusios su tirtų studentų bendra psichologine gerove ar atskiromis jos dalimis, pavyzdžiui, pasitenkinimu šeima, buitinėmis sąlygomis, laisvalaikiu, finansine padėtimi, dvasine savijauta, tarpasmeniniais santykiais ir t. t.
„Tyrimas parodė, kad vaikystėje išgyventos trauminės patirtys, tokios kaip fizinis, emocinis, seksualinis smurtas, tėvų skyrybos, smurto stebėjimas, savižudybė artimoje aplinkoje ir pan., gali padidinti įsitraukimą į sveikatai kenksmingą elgesį – rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą. Kada nors rūkę ir vartoję narkotikus nurodė beveik pusė tyrimo dalyvių, o alkoholį – 93 proc.“, – tyrimo rezultatus pristato pašnekovė.
Tuo tarpu psichoaktyvių medžiagų vartojimas susilpnina žmogaus savikontrolę ir yra vienas reikšmingiausių smurtinio elgesio pasireiškimo katalizatorių.
Veiksminga priemonė – mokyti būti naudingam
Psichologė sako, kad valstybė turėtų susirūpinti ir pagalvoti, ar tikrai smurtaujančio asmens uždarymas kalėjime išsprendžia smurto problemą. „Suprantama, kartais laivės atėmimo bausmė yra privaloma, ypač kai asmens rizika pakartotinai nusikalsti yra labai aukšta, kitaip tariant – kai jis yra pavojingas aplinkai. Vis dėlto kai kuriais atvejais galėtų būti taikomos alternatyvios bausmės“, – mano kriminalinės psichologijos ekspertė.
Tai, žinoma, yra ilgas ir stebėjimo reikalaujantis laikotarpis, per kurį nuteistas asmuo įsipareigoja dirbti ir mokėti nukentėjusiam asmeniui ar valstybei už padarytą žalą, įgyti konfliktų valdymo įgūdžių, lankyti elgesio ir nuostatų keitimo programas ir pan. „Svarbu mokytis būti naudingam ir keistis visuomenei priimtinu būdu, nes sėdėjimas kalėjime savaime ne tik nepagerina situacijos, bet ir padaro nemažai žalos: sunku išlaikyti ryšius su šeima, užsimezga netinkamos pažintys, tampama tam tikros subkultūros dalimi. Nuolat kalėjimo sistemą krečiantys skandalai rodo apie pokyčių joje būtinybę“, – sako doc. I.Laurinaitytė.
Moksliniai tyrimai rodo, kad, dirbant su nuteistaisiais individualiai jiems pritaikytu būdu, pavyzdžiui, mokant valdyti pyktį, tinkamai reaguoti į stresines situacijas, keičiant jų kriminalines nuostatas ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo įpročius, pakartotinio nusikalstamo elgesio, ypač smurtinio, tikimybė mažėja.
Smurtinį elgesį galima prognozuoti
Egzistuoja metodai, leidžiantys įvertinti, kokia tikimybė, kad paleistas į laisvę nuteistasis vėl nusikals, ir kokie veiksniai galėtų tą tikimybę sumažinti. Mokslininkė juokauja, kad prognozuoti smurtinį elgesį yra toks pats sunkus ir nedėkingas darbas kaip ir orų prognozės, kurios ne visada būna taiklios, bet tai tikrai nereiškia, kad prognozių procesas yra nevaldomas. Lietuvoje šiuo metu taikomi septyni smurto rizikos vertinimo įrankiai ir penkios adaptuotos elgesio pataisos programos. Šie įrankiai leidžia nustatyti kriminalinės rizikos veiksnius ir numatyti galimus jos valdymo scenarijus.
Žmonėmis būtina išsiaiškinti probleminio elgesio priežastis, kryptingai su jomis dirbti, tačiau siekiant pokyčių daug dėmesio turėtų būti skiriama ir pozityviam elgesiui stiprinti bei skatinti
Pasaulyje instrumentų, skirtų smurtiniam elgesiui prognozuoti, yra nemažai. Pirmieji tokie instrumentai į Lietuvą iš Vakarų atkeliavo prieš penkiolika metų ir yra tobulinami iki šiol.
Pasak mokslininkės, šiuo metu, peržiūrėjus gausius mokslinių tyrimų rezultatus ir praktikų įžvalgas, vertinimo procesas tapo sudėtingesnis, kadangi atsižvelgiama ne tik į rizikos veiksnius, bet ir į apsauginius, t. y. užkertančius kelią naujam nusikaltimui arba sumažinančius jo atsiradimo tikimybę: „Apsauginių veiksnių stiprinimas yra labai svarbus siekiant keisti žmonių elgesį. Jų veikimo principas panašus kaip ir vaikų auklėjimo: efektyviau yra ne bausmės už blogą elgesį, bet gero elgesio skatinimas. Žinoma, dirbant su aukštos smurto rizikos žmonėmis būtina išsiaiškinti probleminio elgesio priežastis, kryptingai su jomis dirbti, tačiau siekiant pokyčių daug dėmesio turėtų būti skiriama ir pozityviam elgesiui stiprinti bei skatinti.“
Trūksta emocinio raštingumo programų
Paklausta, kokius teigiamus pokyčius mato smurto prevencijos srityje Lietuvoje, psichologė sako, kad labai svarbus žingsnis buvo žengtas priėmus jau minėtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, teisiškai uždraudusias fizines bausmes ir apsaugančias vaikus nuo smurto artimoje aplinkoje. Nes fizinės bausmės – viena labiausiai paplitusių smurto prieš vaikus formų – iki tol ne visiems buvo suprantamos kaip neleistina ir žalojanti auklėjimo priemonė.
Žinoma, naujai įsigaliojusio įstatymo įgyvendinimas atskleidė didžiules spragas, nepasirengimą reaguoti ir spręsti su tuo susijusias problemas, tačiau leido visuomenei kiek kitaip pasižiūrėti į vaikų auklėjimą.
Pasak pašnekovės, mums iki šiol dar labai trūksta švietimo smurto, prievartos temomis. Jo turėtų būti daugiau, kaip ir emocinio raštingumo programų, mokančių atpažinti, kalbėti ir išreikšti savo jausmus tinkamu būdu.
„Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado pozityvios tėvystės kursų, kad daugėja galimybių sulaukti pagalbos nukentėjusiems nuo smurto asmenims, kuriasi įvairios savitarpio ir paramos grupės. Žinoma, tokių iniciatyvų vis dar nepakanka, specializuotą pagalbą reikia plėtoti daug stipriau, tačiau matyti teigiami poslinkiai, tad belieka nesustoti“, – sako doc. I.Laurinaitytė.
