„Žvaigždžių karai“ pakeitė supratimą apie didįjį Holivudo kiną. Filmas išleistas aštuntajame dešimtmetyje – „naujojo Holivudo“ vystymosi periodu, kai į kino pramonę atėjo daug jaunų režisierių, turinčių savo įsivaizdavimą, kaip tai reikia daryti. Kai kurie jau turėjo darbo su antrarūšiu kinu patirtį, daugelis baigė Rogerio Cormano, pelnytai vadinamo „B“ kategorijos filmų karaliumi, mokyklą. Jie atėjo į Holivudą, gavo pinigų ir ėmė filmuoti. Vienu iš pirmųjų filmų, pradėjusių Holivudo transformaciją, tapo Arthuro Penno „Bonnie and Clyde“, paskui pasirodė Martino Skorsese'ės, Francis'o Fordo Coppola'os, Steveno Spielbergo ir George'o Lucaso juostos.
Septinto dešimtmečio gale ir pirmojoje aštunto dešimtmečio pusėje kinas tapo kietas, bekompromisis, smurtas ekrane buvo vaizduojamas nesivaržant, ir taip išgarsėjo daug režisierių. Tačiau devintajame dešimtmetyje beveik visi jie pasitraukė iš naujojo Holivudo scenos: jie arba pradėjo filmuoti kitokius filmus, arba visai pasitraukė iš kino. Galiausiai liko tik du autoriai – Džordžas Lukasas ir Stivenas Spilbergas. Naujajame Holivude jie sukūrė savo mažą naują Holivudą, filmuodami ne tiesiog filmus apie žiaurumą ir smurtą, o pritaikytus jaunimui, su turtinga visata ir detalėmis. Nuo Lukaso „Žvaigždžių karų“ ir Spilbergo „Nasrų“ prasidėjo šiuolaikiniai blokbasteriai – itin sėkmingi, nešantys didžiules pajamas, filmai. Taikydamasis į jauną auditoriją, Lukasas, gavęs visas filmo teises, pradėjo leisti prekės ženklu pažymėtas prekes: „Žvaigždžių karų“ visata išsiplėtė ir ėmė materializuotis.
Amerikiečių filosofas neomarksistas Fredricas Jamesonas, tyrinėjantis šiuolaikinę postmodernizmo ir vartojimo visuomenės kultūrą, ankstyvuosiuose savo darbuose teigė, kad postmodernizmo epochą charakterizuoja du reiškiniai – „šizofrenija“ (ne klinikine prasme, o simboline) ir „pastišas“. Pastišas, rašė Džeimisonas, dažnai įgyja „nostalgiško kino“ formą ir, kaip bebūtų keista, šiai kategorijai priskirtini ir „Žvaigždžių karai“. Nors filmas, žinoma, nėra pašvęstas mūsų praeičiai tiesiogine prasme, jis apeliuoja į praeitos kultūrinės epochos vaizdinius, tokius, kaip, pavyzdžiui, JAV auditorijai gerai pažįstamo serialo „Buck Rogers“.
Galų gale, „Žvaigždžių karai“ apjungė skirtingų kartų kultūrinę patirtį. Jaunuoliams iki 25 metų amžiaus labiau patinka I, II, III epizodai, kurie radikaliai skiriasi nuo IV, V ir VI. Vyresnei kartai labiau patinka pirmi filmai, kas patvirtina Džeimisono koncepciją. Jei amerikiečiams nostalgiškus jausmus kėlė aliuzijos į senojo kinematografo vaizdinius, tai, pavyzdžiui XX amžiaus devintojo ir dešimtojo dešimtmečio sovietinė auditorija gavo neįprastą svetimos nostalgijos išgyvenimo patirtį.
VII epizodas tapo bandymu apjungti naujus ir senus „Žvaigždžių karus“. Filmas atkuria IV epizodo struktūrą, vidinę logiką ir siužeto vingius – tai pirmojo filmo pratęsimas ir perdirbinys tuo pačiu metu. Tokiu manevru pavyko suvienyti susiskirsčiusią pagal kartas auditoriją ir sukurti potyrio vienovę. Šia tema netgi buvo juokelis viename iš paskutinių „Pietų parko“ sezonų: J. J. Abramsas, filmavęs VII epizodą, sugebėjo suvienyti Ameriką.
„Žvaigždžių karai“ – tai ir ne mokslinė fantastika, ir ne fantasy. Ne atsitiktinai jie vadinami ne sci-fi, o „kosmine opera“ ar netgi „kosminiu vesternu“ su itin paprasta siužeto linija – tamsos ir šviesos, gėrio ir blogio kova. Ir nors į „Žvaigždžių karų“ politinį gyvenimą išties galima pažvelgti Leo Strausso ar Niccolò Machiavelli akimis, franšizės pagrindas vis viena yra itin paprastas konfliktas, suprantamas kiekvienam žiūrovui – ir prieš 40 metų ir dabar.
