Vakarų Europos valstybėse tokie ryšiai pradėti megzti jau prieš du dešimtmečius, o štai Lietuvoje dar neretai gūžčiojama pečiais: „kaip sąveikauti“, „nuo ko pradėti“?
Svarbu – keisti požiūrį
Paradoksalu – pagal išsilavinusių asmenų skaičių Europos Sąjungos vidurkį gerokai lenkianti Lietuva tuo pat metu pasižymi ir dideliais nedarbingumo rodikliais. Neretas šį fenomeną, kaip ir daugelį kitų nemalonių reiškinių paaiškintų kone visa apimančiu terminu „krizė“. Tačiau egzistuoja svarbi priežastis, neabejotinai turinti įtakos šalies bedarbystės lygmeniui, – verslumo stoka. Nors dėl to, ar žmogaus organizme egzistuoja verslumo gyslelė dar drįstų pasiginčyti anatomijos specialistai, kiekvienas sutiktų, jog verslumą reikia ugdyti ir skatinti. O prieš tai darant, vertėtų pakeisti visuomenės požiūrį į tam tikrus dalykus. Vienas jų – aukštasis mokslas.
Daugelis Lietuvos universitetų studentų yra pajėgūs atlikti įmonėms reikalingus analitines, galimybių studijas, tačiau jiems tenka tirti problemas bei ruošti akademinius projektus, orientuotus į teoriją, menkai susijusius su privataus verslo poreikiais. „Sovietmečio esame išmokyti po mokyklos inertiškai stoti į bakalaurą, tuomet – į magistrą. To nepadaręs yra bemat pasmerkiamas ir laikomas nevykėliu. Tačiau norint sukurti gerą verslo planą, iš pradžių reikia padirbėti nors padavėju, įgauti gyvenimiškos patirties“, – teigia žiniasklaidos projekto „bzn start“ vyr. redaktorė Živilė Glaveckaitė. „Mokslas yra kūrybiškumo branduolys, bet studentams reikia daugiau praktinių žinių. Dažnai studentai rašo prasilenkiančius su realybe darbus. Taip ir norisi paklausti studento, ar nuėjo nors į vieną įmonę ir pasiteiravo, kaip išties yra, nes tai padarius atsiranda visai kitoks žvilgsnis. Štai dirbantys studentai rašo visai kitaip, jie žymiai labiau pažengę“, – tikina pašnekovė.
Taip pat mūsuose egzistuoja mitas, jog studentams reikia labai gerų sąlygų, kad jie kurtų idėjas tačiau Ž. Glaveckaitė yra kitokios nuomonės: „Aš manau, kad nieko nereikia. Reikia turėti noro. Geros idėjos gimsta rūsiuose, garažuose, ten, kur žmonės jaučia laisvę. Aukštoji mokykla neturi investuoti į baldus, technologijas, ji turi investuoti į prizus ir konkrečius projektus. Mūsų universitetų praktikoje ganėtinai dažnai veikiama taip: „sugalvokite idėją ir parašykite verslo planą“. Tai yra labai sunku, nekonkretu, todėl darbai – nekokybiški. Čia, suvokdamas jaunų specialistų potencialą, aktyviau turi įsijungti verslas, įvardinti realius poreikius ir pasiūlyti sprendimų ieškoti universitete“, – teigia Ž. Glaveckaitė.
Tačiau padėjusi identifikuoti pagrindines problemas, Ž. Glaveckaitė skuba nuraminti, jog nors ir nelengva iš postkomunistinio mentaliteto išgyvendinti tam tikras nuostatas, žmonių žvilgsnis pamažu laisvėja, platėja. O karta, išvažiuojanti į užsienį ir matanti kitokį gyvenimo būdą, savo vaikams skiepys jau kitokį požiūrį. „Svarbiausia, kad išvažiuojantieji grįžtų, nes daug pamatę jie gali atnešti daug gerų naujovių“, – viliasi moteris.
Esminiai sąlyčio taškai
Kol studentams stinga praktinės veikos galimybių, verslo sektorius, konkurencijos ir inovacijų poreikio sąlygomis, vis dažniau susiduria su poreikiu atlikti rinkų analizes, verslo plėtros galimybių studijas, modeliuoti naujus produktus. Tačiau įmonės, ypač mažosios, dažnai neturi galimybės pačios atlikti reikalingą mokslinį tiriamąjį ar analitinį darbą: trūksta kvalifikacijos, konsultantus samdyti per brangu, savi specialistai užimti operacinių uždavinių sprendimu. Kaip tik šioje vietoje į pagalbą gali ateiti pakankamai teorinių žinių turintys studentai, mokslo darbuotojai.
Dvejoti dėl to, ar savo verslo sprendimus reikėtų patikėti studentams neverta. Živilė Glaveckaitė pastebi itin svarbų šių jaunų specialistų privalumą: „Kai esi jaunas studentas, tavo pasąmonė – visiškai laisva, tu neturi ribų. Save į neva tai racionalias galimybių ribas pradedame sprausti su laiku, kuomet atsiranda patirties ir sužinome rizikas. Kiekvienas žmogus, jaunas pradėjęs verslą, vėliau galvoja, kad to nebepakartotų. O kartais drąsiausios idėjos gali būti geriausios išeitys“, – tikina verslininkė. „Kuomet dėsčiau Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje, mano studentai labiausiai mėgdavo spręsti realias problemas, drauge džiaugdavomės galintys įgyvendinti tikrus projektus, idėjas“, – prisiminimais dalinasi moteris, pasakodama, jog iki šiol, sutikusi buvusius studentus, susilaukianti komplimentų už įdomias ir kitokias paskaitas.
Reikalinga kitokia komunikacija
Prakalbus apie versto ir mokslo komunikaciją, moteris teigia mananti, jog bendravimo iniciatyva pirmiausiai turi ateiti iš mokslo. „Tik universitetas turi ne atsiųsti raštą, o ateiti ir kalbėti, kartu formuluoti problemas. Verslas visada mielai prisidės prie idėjų, tik reikia mokėti prie jo prieiti“, – sako Ž. Glaveckaitė. Tačiau panašu, jog nuo to laiko, kai devintoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja išmokė rašyti oficialius raštus, su kiekviena diena sparčiai formalėjame, o virtualybė nuo gyvo, išraiškingo bendravimo atpratino dar labiau. „Kasdieną gaunu daugybę įvairių pasiūlymų elektroniniu paštu. Kiek jų atmetu? 99 proc., nes jie neįdomūs, sausi. Tuoj siunčiamame laiške beliks tik reikalaujamos sumos“, – pasakoja Ž. Glaveckaitė, pasigendanti netradicinių idėjų, veržlaus ir entuziastingo jų pateikimo, pagrindimo bendraujant gyvai, o ne virtualiai, raštu.
Moteris sakosi pastebinti ir kitą ydingos komunikacijos reiškinį – studentų bei aukštųjų mokyklų vadovų susvetimėjimą. „Buvo laikai, kai mokyklos direktoriai kiekvieną mokinį pasitikdavo prieš pamokas, dabar tam, kad pamatytum jį, reikia užsirašyti į eilę. Tas pats ir su aukštųjų mokyklų vadovybe. Kiek studentų yra matę savo vadovą, su juo pabendravę? Jei nėra vidinės komunikacijos, tai ką kalbėti apie išorinę“, – stebisi Ž. Glaveckaitė. Ir tuoj pat pati sugalvoja, kaip galima spręsti šią problemą, tuo pačiu priartinant verslą prie mokslo neformaliu, smagiu būdu: „Kodėl nesurengus studentų ir aukštosios mokyklos vadovo pusryčių, į kuriuos būtų galima pasikviesti vis kitą verslo atstovą? Tai beveik nieko nekainuos, o idėjų ir entuziazmo galima pasisemti kur kas daugiau, nei klausant to paties verslininko pranešimo. Ir nereikia prabangos bei formalumų. Pasiūlykite man susitikimą miške, pievoje, aš mielai sudalyvausiu, o su savimi dar atsinešiu kompoto ir batono“.
