Profesionalaus architekto darbas – pagrindinis veiksnys, lemiantis kokybišką naujakurių gyvenimą naujuose namuose. „Architektūra – tai ne tik pastato eksterjeras ir interjeras. Tai socialiai atsakingiausia projekto sudedamoji dalis, nuo kurios priklauso kaip pasikeis jį supanti aplinka“, – teigia architektas Vytautas Baltus.
– Nuo ko prasidėjo jūsų meilė architektūrai?
– Dešimtoje klasėje, Aušros gimnazijos bibliotekoje besiruošdamas meno pamokoms, susižavėjau vieno architekto projektu. Ilgainiui iš susižavėjimo architektūra išaugo noras ją studijuoti. Tuo metu populiariausia buvo vadybos specialybė, bet labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šį kelią.
– Kur studijavote?
– Studijavau KTU, Architektūros ir kraštotvarkos katedroje. Dabar ji vadinasi Architektūros ir urbanistikos katedra, šiuo metu čia dėstytojauju. Pagal mainų programą buvau išvykęs mokytis į Daniją, po to stažavausi Japonijoje. Tai buvo esminis laikotarpis, kada pamačiau kaip žmonės mokosi ir dirba kitur. O tiems, kurie studijuoja dabar, galimybės įgyti tarptautinės praktikos yra tiesiog fantastiškos.
– Kaip susiklostė jūsų karjera, baigus studijas?
Ateina supratimas, kad kūryba nėra tokia ideologinė ir socialiai atsakinga, kokia atrodė studijų laikais.
– Išėjus iš universiteto ir susidūrus su realybe, įvyksta šokas. Ateina supratimas, kad kūryba nėra tokia ideologinė ir socialiai atsakinga, kokia atrodė studijų laikais. Architektūra čia „stovi ant žemės“ – užsakovo finansai, skirti idėjų išpildymui, yra labai skrupulingai skaičiuojami. Didele atgaiva tapo pažintis su Viliumi Adomavičiumi ir Vida Vyšniauskiene – jų dėka vėl „atsirišo“ rankos ir akys. Taip įsidrąsinau dirbti pats.
Užsienyje – pagarba kūrybai didesnė
– Esate daug dirbęs su užsienio projektais...
– Savarankiškai bei talkinant kolegoms, esu dirbęs su projektais Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Ispanijoje. Yra tekę prisidėti prie projektų Japonijoje ir Amerikoje. Besižavint garsiaisiais užsienio architektais, svarbu pamatyti visą „virtuvę“ – kad ne šventieji puodus lipdo. Net didžiausių meistrų darbas vyksta tokiais pačiais principais, o didelio skirtumo tarp projektų nėra.
– Ir užsakovai nelabai skiriasi?
– Čia skirtumų yra daugiau. Iš lankstesnės bendravimo kultūros iškyla lankstesnis finansinis požiūris. Neturiu blogos nuomonės apie lietuvių užsakovus su kuriais teko dirbti, bet vertinant standartinį lygmenį Lietuvoje ir užsienyje – pagarba kūrybai ten yra didesnė.
– Kaip skiriasi bendravimo kultūra tarptautiniame kontekste?
– Nepaisant užsakovų geografinės padėties, bendravimo lygis yra panašus. Geriausias rezultatas gaunasi tuomet, kai abi pusės sutinka dėl pagrindinio tikslo. Todėl kruopščiai atsirenku su kuo dirbti. Turbūt dėl to, dažniausiai, su užsakovais liekame gerais draugais – traukia tie patys poliai.
Įspūdingas eksterjeras – dar ne viskas
– Kada projektavime susiduriate su iššūkiais?
– Kam reikia architekto, priimant standartinius sprendimus? Juk yra tiek daug knygų su tradiciniais brėžiniais. O jei sprendimai nauji ir orientuoti į objekto aplinkos gerinimą – tai visuomet nemažas iššūkis. Kartais su tuo susidoroti pavyksta lengviau – kūrybos procesas priklauso ir nuo dvasinės būsenos, ir nuo mėnulio fazių.
– Iš kur semiatės įkvėpimo?
Norint ne tik pamatyti, bet ir pajusti erdves, objektus reikia aplankyti skirtingais metų laikais bei skirtingu paros metu.
– Įkvėpimas susideda iš meno kūrinių, knygų ir architektūrinio turizmo – kelionių į vietas, kuriose yra žymių architektų projektuoti statiniai. Gyvas prisilietimas yra nepalyginamas su vaizdais internete ar knygose – nuotraukos niekada neatspindės visos pastato erdvės. Norint ne tik pamatyti, bet ir pajusti erdves, objektus reikia aplankyti skirtingais metų laikais bei skirtingu paros metu.
– Į ką, projektuojant, kreipiate daugiausiai dėmesio?
– Vien žaidimas gražiomis ir nematytomis eksterjero formomis toli nenuveda. Labai svarbu, kad pastatas „veiktų“ – būtų malonus, patogus bei gražus tiems, kurie jį matys, ir tiems, kurie juo naudosis. Inžinerija yra pagrindinė architektūros dalis ir kuo toliau, tuo daugiau dėmesio jai skiriama. Juk esmė, ne kaip pastatas atrodo vos pastatytas, bet kaip jis atrodo ir „veikia“ po 30 metų.
– Ką manote apie šiandienines architektūros tendencijas?
Visuose lygmenyse – tiek plačiąja prasme suprantamas draugiškumas gamtai, kaip visuomenės ekologija, tiek žmogiškumu paremtas draugiškumas kaimyno sklypui ir namui.
– Dabar populiaru vizualiai stebinti akį ir padaryti stiprų pirmąjį įspūdį. Formos tapo įmantrios, o statyba – sudėtinga. Ši tendencija kainuoja daug piniginių ir žmogiškųjų išteklių bei žemės resursų. Absoliutizuojant, žemės resursai yra riboti ir ilgainiui jie išseks. Tokias tendencijas reikia pasverti – masių orientavimasis į tam tikrą ideologiją, nebūtinai yra pats geriausias dalykas.
Daug svarbesnis turėtų būti draugiškumas aplinkai. Visuose lygmenyse – tiek plačiąja prasme suprantamas draugiškumas gamtai, kaip visuomenės ekologija, tiek žmogiškumu paremtas draugiškumas kaimyno sklypui ir namui.
Prisidėjo prie Šventosios atgaivinimo
– Gal žinote draugiško būsto pavyzdžių iš savo kūrybos?
– Pačiam apie save šnekėti – labai neetiška. Vis dėlto, „Apartamentai kopose“ yra labai aplinkai draugiškas kvartalas. Nors po jo projektavimo praėjo dešimt metų ir mano mąstymas gerokai evoliucionavo, vis dar slapta juo didžiuojuosi.
– Kuo yra ypatingas kvartalas „Apartamentai kopose“?
– Kartotiniai projektai, neatsižvelgiantys į vietą ir aplinkos pagerinimą yra masinė bėda. Jei šis projektas būtų buvęs standartinis ir pigus, vieta prie pat Baltijos jūros nebūtų jo išgelbėjusi – einant pro šalį norėtųsi verkti, pamačius, kiek potencialo yra prarasta. „Apartamentų kopose“ tikslas buvo ne tik padaryti ekologišką ir energetiškai naudingą kvartalą, bet ir pagerinti Šventosios aplinką. Ar šis tikslas pasiektas, įvertins gyventojai.
– Kokių netradicinių sprendimų ėmėtės projektuojant apartamentus?
– Nemonolitiški tūriai, jų išskaidymas, mastelio priartinimas prie žmogaus. Išplanavimas nestandartinis ir praktiškas. Viso projekto kompozicijos principas – keturi tūriai, sulygiuoti pagal sklypo išorines kraštines, du kartojasi veidrodiškai. Planinė schema logiška ir statyboms nesudėtinga, nereikalaujanti daug žmogiškųjų išteklių ir žemės resursų.
– Koks buvo didžiausias iššūkis projektuojant?
– Galutinis eskizas nusipiešė spontaniškai, per vieną naktį. Tačiau iki jo nueitas ilgas kelias – bemaž metai laiko kitų variantų. Matyt reikėjo susigyventi su vieta, pajusti jos erdves ir potencialą bei kūrybiškai suaugti.
– Būčiau teisi, jei sakyčiau, kad Lietuvoje tokių originalių balkonų nepamatysi?
– Formos originalumas nėra pirmas ir vienintelis – juk forma niekam nepriklauso.
– Galima sakyti, kad projektas paremtas skandinaviška koncepcija?
Mūsų krašto aplinka yra neišsemiamas inspiracijos šaltinis.
– Kurdamas šį objektą, Skandinavijos neturėjau omenyje. Būtų teisingiau sakyti, kad kvartalas paremtas lietuviškos šiaurės ir pajūrio koncepcija. Mūsų krašto aplinka yra neišsemiamas inspiracijos šaltinis. O nesivaikant tendencijų, Lietuvoje galima kurti socialiai atsakingą, ekologišką ir aplinką gerinančią architektūrą, už kurią padėkos ir mūsų vaikai.
