Lietuvos architektų sąjunga visuminės daugiabučių renovacijos temą pradėjo aktyviai plėtoti po prieš kelerius metus Europos Komisijos paskelbtos Naujosios Europos Bauhauzo iniciatyvos, kurios metu organizuotose tarpdisciplininėse kūrybinėse dirbtuvėse, tarptautinėje konferencijoje ir parodoje, bendradarbiaujant su Europos šalių architektais buvo dalinamasi patirtimi, nagrinėjami įvairūs modernizacijos aspektai, pristatyti geriausi Europos pavyzdžiai ir sumodeliuoti holistinės renovacijos principai.
Pasak Lietuvos architektų sąjungos pirmininkės Rūtos Leitanaitės, dabartinė senų daugiabučių renovavimo programa neapima šiuolaikinio gyvenimo būdo poreikių ir nesprendžia įvairių architektūrinių bei socialinių problemų.
Siekia tobulinti ne tik išvaizdą, bet ir gyvenimo būdą
„Gyventojų poreikiai yra pasikeitę, būstai neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, dažname bute – mažos virtuvės ir vonios, nepatogus išplanavimas. Dabartinė renovacija dažniausiai būsto išplanavimo nepagerina niekaip. Be to, renovacija atliekama po vieną namą – retai kada planuojami viešų erdvių, jungčių sprendimai. Holistinė renovacija apima ne tik energetinį efektyvumą, į kurį orientuojamasi daugumoje renovacijos projektų šiandien. Planuojant viso kvartalo, kaip ir buvo kuriama ta gyvenamoji architektūra, renovaciją, galima užtikrinti architektūrinio įvaizdžio bendrumą, urbanistinės struktūros logiką, vientisumą ir funkcionalumą“, – mano specialistė.
Pasak architektės, praplėtus modernizacijos ribas nuo sienų paviršiaus ir inžinerinių sistemų, galima pagerinti individualų būstą, jį išplėsti, perplanuoti jo erdves bei sukurti patrauklias bendrąsias erdves pastate ir jo aplinkoje lauke. Kompleksinis atnaujinimas gali būti ne tik fizinės aplinkos sutvarkymas, bet ir viso gyvenimo bute būdo „perkrovimas“. Be to, tai procesas, suartinantis bendruomenes, kviečiantis keistis kūrybinėmis idėjomis ir į renovaciją įtraukiantis daugiau gyventojų ir verslų.
Didelis dėmesys istoriniam paveldui
Architektūrinė raiška, kuri šiandien dažnai menkinamai pavadinama „pilka, vienoda, nuobodi“, yra charakteringa modernizmo architektūrai. Po Antrojo pasaulinio karo pastatyti daugiabučių kvartalai buvo kuriami kaip autoriniai architektų kūriniai, juos projektuojant ne po vieną namą, o kaip visumą, kurią sudaro viešosios erdvės, praėjimai, pravažiavimai ir pastatai. Saikingumas, aiški ir paprasta geometrija, fabrikuose pagamintų elementų ir tipinių modulių naudojimas yra to laikotarpio bruožas, kurį pamažu pradedame suprasti ir branginti kaip miesto istorijos sluoksnį.
Būdų, kaip atnaujinti daugiabučius, Europoje yra įvairių: Prancūzijoje, Bordo mieste įgyvendintas projektas, kurio metu prie daugiabučio buvo prijungtos terasos, išplėstos erdvės. Olandijoje, Amsterdame esantis septintajame dešimtmetyje pastatytas Kleiburg daugiabutis pagal architektų projektą renovuotas išlaikant ir net pabrėžiant originalią modernizmo architektūrą, pirmuose aukštuose įkuriant paslaugas teikiančias įmones, humanizuojant viešąsias lauko erdves. Abu projektai apdovanoti prestižiniu Mies van der Rohe – Europos šiuolaikinės architektūros prizu (2017 ir 2019 m.).
R.Leitanaitės manymu, dabartiniai, sovietmečiu statyti daugiabučių kvartalai gyventojams yra nepatogūs ir nepatrauklūs, todėl daugelis keliasi į miesto centrą, kur susiduriama su dideliu gyventojų kiekiu ir gausiai apstatytomis erdvėmis, arba priemiesčio erdves, kurioms būdingi individualūs pastatai ir kiemai. Visgi, pritaikius holistinės kvartalinės daugiabučių renovacijos principus, galima sukurti trečiąją alternatyvą, kuri būtų taip pat patraukli gyventi.
Suartina bendruomenes
Ekspertės įsitikinusi, kad į daugiabučių renovaciją reikia aktyviau įtraukti bendruomenes ir užsiimti jų švietimu, o tai galėtų daryti ne tik savivaldybių darbuotojai, bet ir architektai, moderuodami diskusijas, edukacinius renginius. Trūkstant žinių apie galimybes ir atnaujinant tik pastatų fasadus bei inžinerinę infrastruktūrą, praleidžiama proga ne tik ženkliai pakelti būsto daugiabutyje vertę, bet ir stiprinti gyventojų susitapatinimą su jų gyvenamąja vieta.
„Gyventojai užsidaro savo butuose ir jiems visiškai neįdomu, koks kiemas yra, ar jis sutvarkytas, koks suoliukas pastatytas, koks tas pastatas yra ir kad juo reikia rūpintis toliau. Su laiku tokia erdvė ima degraduoti, nykti. Sprendžiant viso kvartalo atnaujinimą ir taikant holistinius principus, bendruomenės stiprinamos, apjungiamos, atnaujinama ne tik fizinė erdvė, bet ir bendruomenių tradicijos, tarpusavio ryšiai, todėl reikia pradėti nuo visumos ir pereiti prie detalių“, – teigia Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė.
