Sovietinį paveldą šalia krovininių vagonų ir kyšančių fabriko siloso bokštų restauruoti užsimoję urbanistikos entuziastai pajuto, kad bendra veikla juos ne tik suvienijo, bet ir suformavo naują požiūrį į 1958 m. statytos betono gamyklos patalpas Vilkpėdėje.
Apie buvusio betono fabriko potencialą, netikėtai gimusią erdvę įmonių renginiams ir tai, kaip architektų įkurtuves industrinėje aplinkoje sutiko jų aplinka, pokalbis 15min portale.
Jei jau architektai savo biurą iš senamiesčio perkelia į buvusio betono fabriko teritoriją, matyt, Vilkpėdės išties laukia nauja era?
Gilma: Vilkpėdėje atsidūrėme dėl nerašytos taisyklės: kas 4 metus keisti biuro vietą. Tai ypač svarbu mums, komandai, kuri dirba su žmogaus kurta aplinka. Nuolat kraustydamiesi esame priversti mąstyti ir ieškoti teritorijų, kurias norėtume keisti, o kartu ir jose būti. Taigi, esame savotiški Vilkpėdės Kristupai Kolumbai, kurie šiuo metu atranda naujas jos vietas: blyninę, dviračių taką ir pan. Tie atradimai ir gebėjimas prisitaikyti prie jų mums įdomiausia.
Andrė: Mes, architektai, esame išmokyti projektuoti nuo nulio. Tačiau projektuoti jau esančiuose kontekstuose, o dar sovietiniuose, mūsų niekas nemokė. Taigi teko patiems tai perprasti ir perkurti naujai. „Betono kvartalas“ mums visiems tapo savotiška transformacija, pradžia, kuri dar neaišku, kur nuves. Bet šiandien svarbu suprasti, jog industrija gali būti ne tik rekonstruojama, ne tik konvertuojama, bet ir restauruojama. Būtent tai gali būti raktas, kaip su tokiomis teritorijomis tvarkytis.
Sabina: Mums tas kraustymasis toks dvipusis: kaip architektams smalsu pamatyti miesto rajoną, kuris keičiasi kažkaip kitaip negu buvome įpratę. Na, o kaip komandai mums tai svarbus žingsnis, kad išliptume iš savo įpročių, keliavimo būdų... Vadinčiau tai savotišku pratimu kūrybingumui ugdyti.
Algimantas: Kas nutinka, kai prabanga atgyvena ir išsikrausto? Atsiranda vakuumas arba tam pačiam toliau gyvuoti, arba kažkam naujam gimti. Mes tvarkyti, o ne griauti sovietinį paveldą ėmėmės, nes supratome, kad tai vienintelis šios vietos kontekstas, viena vertus, padedantis atitrūkti nuo savų standartų, kita vertus, kuriantis naują požiūrį į šią vietą. Intriga ir mums, kaip šio rajono ateities vaizdas dėliosis.
O kaip patys jaučiatės įsikūrę šalia traukinių bėgių ir kitų industrinių praeities rakandų?
Sabina: Priešingai nei dirbant senamiestyje dabar skubant į susitikimą dviračiu šiltuoju metu gali tekti ir per dilgėles pravažiuoti, ir čia gyvenančius jiems įprastoje aplinkoje pastebėti: kažkas prie betonvežio, kažkas lokomotyvą pravežinėja, kažkas eina į darbą su kostiumėliu, o kažkas ir čia su „Bentley“. Visas tas spektras žmonių ir atskleidžia miestą labai specifinėje terpėje, kur išryškėja kiekvieno skirtingumas.
Andrė: Manau, nereikėtų, siekiant atgaivinti senąjį rajoną, išvyti jame esančią industriją lauk. O kas, jei mes jos neišvejame? Važiuodami dviračiu stebime buvusio fabriko palikimą, betono maišykles. Saulei apšvietus jas, viskas pasimato tarsi visai kitoje šviesoje ir imi tai vertinti kaip stiprųjį šios teritorijos identitetą.
„Betono kvartalas“ – tai mūsų iniciatyva prikelti visą buvusią Vilniaus namų statybos kombinato teritoriją. Norime būti vizionieriai, kurie kuria ir kalba ne tik gavę užsakymą, bet tada, kai jaučia, kad nori kažką pasakyti.
Kaip ir vietinį, kuris čia pat palinkęs taiso ratlankius. Mums norisi, kad jis nebijotų, kad čia ateis kažkokie nauji ofisiniai ir jį išvys. Gal visi žmonės su skirtingomis savo veiklomis ir sukuria unikalų rajoną? Taigi mūsų siekis, kad visi sugyventų. Anksčiau ir mes šio supratimo neturėjome, taigi visi jį jaukinamės.
Andrė: Architektui kur kas didesnis iššūkis yra prisitaikyti prie to, kas jau sukurta, o ne nušluoti nuo žemės paviršiaus viską, kas jau pastatyta, ir savo kurti. Tikrasis tvarumas juk ir yra išnaudoti tai, kas jau yra.
Sabina: Aš prisiminiau, kaip po Vilkpėdės teritoriją vaikščiojo apšvietimo kompanijos atstovai ir tarpusavyje tarėsi, kokius objektus verta apšviesti, ir čia pat nutarė – kyšančius siloso bokštus. „Kaip kaip?“ – klausė nustebęs kolega pirmojo?“ – „Na, kaip bažnyčias mieste apšviečia, tokiu principu“, – jam paaiškino antrasis apie charakteringą rajono elementą.
Minėjote, kad priėmę sprendimą perkelti biurą į Vilkpėdę išgirdote nemažai aplinkinių nuogąstavimų? Kokie jų buvo didžiausi?
Andrė: Gal tik Lietuvoje atrodome pionieriai. Berlyne, Amsterdame ar Rotardame tokiu savo žingsniu nieko nenustebintume. Tiesa, surengę įkurtuves iš užsakovų išgirdome, kad čia tik mes taip ir galėjome, nes jiems būtų per baisu, per nesaugu ir daug dar per... Nors daugeliui NT rinkos žaidėjų būti pirmiems šioje teritorijoje nėra patogu, mums smalsu ir įdomu.
Gilma: Sesers vyras, kone du dešimtmečius pragyvenęs Vilkpėdėje ir turėjęs visokių patirčių, ilgai negalėjo patikėti mūsų sprendimu, net naktimis nemiegojo. Vis klausė: kodėl ten keliamės? Jam šis kvartalas neatsiejamas nuo prastos reputacijos, bet labai saldus jausmas kažkam praplėsti pasaulio ribas.
Algimantas: Kai mes įsikėlinėjome į Vilkpėdę, vystytojai išsikraustė. Buvo tokia tendencija. Na, o žmonėms atrodė, kad toli. Bet užtenka prisiminti, kai perkėlėme biurą iš Pilies į Raugyklos gatvę, daug kam atrodė, kad tai ten nesaugu. o jei prisimintume, kad Pilies gatvėje neturėjome parkingo, tuo metu ir visi baisėjosi, kaip pas jus į svečius atvažiuosime?
Andrė: Tiesa, visus ankstesnius mūsų persikraustymus lydėjo mūsų pačių baimė pasikeisti.
Ar ir šįkart ją jautėte? Mėginu tik įsivaizduoti, kaip sunku prisijaukinti tai, kas nauja, neįprasta, o paskui dar ir kitiems tai pateikti.
Sabina: Keltis į Vilkpėdę visi norėjome, bet visi bijojome skirtingu metu, todėl mums pavyko.
Andrė: Bijojome bijojome, bet nė vienas neišsidavėme. Žinote, yra toks momentas, kai tu manai, kad tie trys nebijo (rodo į kolegas), vadinasi, viskas bus gerai. Tik po kurio laiko, kai pasikalbėjome, pasirodo, visi bijojome.
Gilma: Tik visai neseniai supratau, kad architektai geba matyti ateitį. Kad ir kokiu apšepusiu rajonu eitume, mes matome, kaip jis atrodys po rekonstrukcijos, koks jis bus, su jaukiais biurais, jų švieselėmis ir pan. Matyt, taip dirba mūsų smegenų algoritmas. Smalsumas yra pagrindinis mūsų komandos vedlys. Dar architektai geba genialiai sujungti skirtingus dalykus.
Algimantas: Kaip pavyzdį paminėsiu, kad už dabartinio mūsų biuro yra sengirė, todėl šiltuoju metu, paukščiams čiulbant, atrodo, kad džiunglėse atsidūrei. Toks naujo pasaulio jausmas. Be visa tai ateina per praktinį savo patyrimą, analizuojant ir pajaučiant miesto erdves.
Gilma: Algimanto pavyzdys atspindi architektų mąstyseną. Jie tiesiog pagalvoja apie tai, kur žmogui geriau, patogiau, jaukiau: šalia miško, kur ir iki upės vos 300 metrų, o jei šalia dar biuras su 9 metrų lubomis? O jei ir dviračių takas?
O kaip gimė toje pat Vilkpėdėje esanti erdvė, kurią šiandien nuomojate klientų renginiams?
Andrė: Ši erdvė nebuvo projektuota kaip renginių erdvė. Galvodami apie ją, kūrėme svajonių biuro svetainę. Įkurtuvių metu į taip vadinamąją svetainę pakvietėme daug žmonių, jie ėmė klausinėti, ar nenuomojame šios erdvės renginiams? Taip mūsų biuro svetainė buvo perkrikštyta į renginių erdvę.
Sabina: Biuro erdvė, kuri dar ir nuomojama renginiams, nėra standartinis sprendimas. Bet, jei renginius žadi daryti ne tik savo bendruomenei, bet dar nori, kad žmonės ir iš toliau atvyktų į Vilkpėdę pamatyti to betono fabriko, pamatyti pačios Vilkpėdės, jei nori keisti ir viso rajono įvaizdį – tai reikalinga. Ilgainiui su ta miesto dalimi atsiranda asociacija, ir įvaizdis keičiasi, ir ta vieta susijungia su miestu, atsiranda žmonių asmeninės patirtys čia, žmonės prisijaukina rajoną.
Tikriausiai labiausiai šio rajono plėtrai trukdo manantys, kad cementas pro biuro langą nesuteikia jokio prestižo… Gal tiesiog visuomenei reikia daugiau laiko, kad ji prisitaikytų prie pokyčių.
Sabina: Miestas yra daugiasluoksnis, o modernizmas ir sovietmetis tą daugiasluoksniškumą išnaikino. Tai dabartinis Vilkpėdės etapas yra tarsi grįžimas į pirminę miesto prasmę, kur visi žmonės su savo veiklomis sugyvena ir savo vietą randa. Biurų darbuotojai kasdien sveikintųsi su industrijos atstovais, pvz., šaltkalviai, traukinių mašinistai su IT specialistais. Susiklostytų tokia netradicinė kaimynystė.
Dar priminsiu, kad 2008 m. „Ogmios miesto“ projekte tą daugiasluoksniškumą išnaudojome kaip teigiamą bruožą, nes atėjusi krizė parodė, kad tai miesto potencialas ir prasmė.
