Man atrodo natūralu, tarsi nejučiomis ištariamą pasisveikinimą ar linktelėjimą paskatina žmogiškas bendrumo jausmas – tada tą bendrumą norisi pažymėti pasisveikinimu. Bendrumą gali kurti bendras veiksmas, gali kurti bendra idėja, bet turbūt labiausiai kuria arba nekuria, toks daugeliui mažiausiai suvokiamas dalykas kaip bendra erdvė.
Bendros erdvės vaidmenį miestuose visada atlikdavo turgaus aikštė ir bažnyčia. Jos surinkdavo miestelio žmones į vieną erdvę ir leisdavo būti pažįstamais vieniems su kitais – bent iš matymo, iš kvapo, iš balso, iš nuogirdų, iš rankovių susilietimų.
Nereikia net sakyti, kad taip natūraliai žmogus jausdavosi truputį savas, truputį artimas, bendra erdvė ir rutininis jos naudojimas susiedavo ir sulipindavo, gražios tradicijos tą jausmą dar pažymėdavo mugėmis, kalėdiniais turgeliais, mišiomis. Tokiose bendrose erdvėse natūraliai gimdavo ir netikėti susitikimai, ir atsitiktiniai pokalbiai, ir įvairiausios toli ar netoli nuvedančios pažintys.
Sovietmečiu tikras žmogiškas bendrumas buvo antivertybė, tai buvo didelis pavojus sistemai.
Todėl kasdienės bendros erdvės – darželyje, mokykloje, darbe ar gatvėje buvo programuojamos taip, kad jose nesinorėtų būti, kad neįkvėptų laisvam bendravimui, spontaniškiems susitikimams, komandiniam darbui, mokymuisi, tikrai draugystei.
Formalios, valdiškos, nejaukios, neasmeniškos, siauros, tamsios, aidinčios bendros erdvės programavo nenorą užsilikti draugiškam pokalbiui, atsitiktinei pažinčiai ar tiesiog pabuvimui su savim. Sovietinės bendros erdvės mums diegė nepasitikėjimą vieni kitais, net skelbimų lentos būdavo už stiklo, kad savo noru skelbimo apie pabėgusią katę neprisegtum, o koridorinis planavimas, erdves atskiriant aklinomis pertvaromis – lyg gatvė, pilna belangių namų.
Tame pačiame pastate esantys žmonės nežino, kas, kur ir kada vyksta, tarp jų neegzistuoja jokios bendrystės, ryšio, dirbtinai skatinama tik baimė ir nepasitikėjimas vienas kitu. Ne per seniausiai pati būdama vienos ministerijos koridoriuje, nejučia pradėjau šnibždėtis. Ir pati be galo nustebau, kaip stipriai paveikė erdvė, nepamenu, kada šnabždėjausi bendroje erdvėje vidury dienos.
Susvetimėjimas yra šitų kasdienių nebendruomeniškų erdvių pasekmė. Šiais metais skaičiau paskaitas apie sovietines erdvines transformacijas Latvijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, kurios visiems ypač rezonavo – nes mes visi ėjome į tą patį sovietinį darželį, kurio vienintelė bendra erdvė buvo siauras koridorius ir užrakinta aktų salė, visi ėjome į sovietines mokyklas, kurių bendrose erdvėse atsisėdimui buvo naudojamos aukštos palangės. Šiose sukontroliuotose sistemos erdvėse sunkiai galima įsivaizduoti natūraliai įvyksiantį netikėtą pokalbį ar spontaniškai užgimusį žaidimą. Nes toks buvo tikslas.
Praėjus beveik dviem mėnesiams po naujos Vilniaus Pilaitės gimnazijos atidarymo, mokyklos direktoriaus Mindaugo paklausiau, koks įprotis pasikeitė labiausiai persikėlus iš senosios, sovietmečiu statytos mokyklos. Ponas Mindaugas iškart su šypsena atsakė – „Žinai, mes visi pradėjome sveikintis. Įeinu į mokyklą ir girdžiu, labas rytas, direktoriau, laba diena, direktoriau, iš antro aukšto girdžiu jau šaukia, – ryyyyytas!“ Tokį patį atsakymą išgirdau ir iš darželio-lopšelio „Pelėdžiukas“ direktorės Editos, pasakojančios, kad nuo pat pirmų dienų tėvai ėmė sveikintis vieni su kitais.
Mokyklos ir darželio pagrindinis pasikeitimas – bendra erdvė, kurią simboliškai vadiname „aikštėmis“. Darželyje vietoj dešimt atskirų įėjimų tiesiai į grupes, buvo sukurtas vienas per uždarą vidinį kiemą. Taip buvo pakeistas kasdienybės scenarijus, nes visi darželio žmonės ėmė matyti vieni kitus. Mokykloje amfiteatrinė bendra erdvė jungia aukštus ir moksleivius.
Bendra erdvės sujungia, leidžia pamatyti ir pajausti tuos visus 500 žmonių darželyje ar 1500 žmonių mokykloje. Tokios bendruomenės visumos mes negalime suvokti per koridorius ir aktų salę, su „raktas pas budintį“ filosofija. Pasikeitusi erdvė nejučia pakeitė įpročius. Pasikeitę įpročiai nejučia pakeis ir žmonių santykius, tikiu, kad į daug labiau bendruomeniškus, šiltus ir žmogiškus.
Išbėgdama pabėgioti užrakinu namų duris ir save stebiu – kaip tolsta noras sveikintis tolstant nuo namų durų. Supratau, kad tai gali būti ir pakankamai toli, bet tol, kol tęsiasi mano namų gatvelė, aš visus sutiktus, pažįstamus ir nepažįstamus laikau kaimynais, su kuriais, žinoma, norisi pasisveikinti.
Nes gatvelė yra mano namų kaimynystės, mano bendruomenės bendra erdvė, su kuria aš tapatinuosi, vadinasi, tapatinuosi ir su čia praeinančiais žmonėmis. Svajoju, kad sovietiniuose kvartaluose įvyks transformacija, ne renovacija, kuri įkvėps kaimynus sveikintis.
