Domino cukraus fabriką iš pradžių suprojektavo Teodoras Havmejeris, kad pakeistų ankstesnį medinį pastatą, kuris buvo sunaikintas per gaisrą. Jis buvo baigtas statyti 1884 m., nors kaminas buvo pastatytas vėliau, ir veikė 120 metų, per dieną pagamindamas daugiau kaip 453 tūkst. kg cukraus, o 2004 m. buvo galutinai uždarytas.
Pertvarkant buvusį pramoninį pastatą į modernų biurą, PAU teko įveikti keletą rimtų iššūkių, iš kurių ne paskutinis – nesuderintos grindys ir palangės.
Galiausiai buvo nuspręsta nugriauti kai kuriuos pagalbinius pastatus ir visiškai išardyti vidų, kad būtų galima įrengti stiklinį biurą esamame mūriniame fasade.
Tarp naujojo ir senojo statinio yra 3,6 m tarpas. Tai padeda realizuoti standartizuotą biuro grindų planą, taip pat sukurti šviesų ir erdvų interjerą. Be to, tarp abiejų statinių PAU įkomponavo nemažai žalumos.
Naujasis biuras užima apie 42 tūkst. kv. m plotą, o greta pagrindinių darbo patalpų jame yra didelis trijų aukštų atriumo vestibiulis, tokie patogumai kaip sporto klubas, uždaras baseinas, restoranai ir mažmeninės prekybos patalpos. Tuo tarpu iš viršutinės skliautuotos mansardinio stogo dalies atsiveria puikus vaizdas į Manhataną ir ji naudojama kaip renginių erdvė, privatus klubas ir bendra darbo vieta.
„Toks požiūris leido sukurti XXI a. simbolinį orientyrą, kuris vartotojams siūlo natūralią šviesą, sodrią žalumą, vaizdus į pakrantę ir šiuolaikinį dialogą su istorija, kurio trūksta daugumai naujų komercinių projektų.
Be to, kad „Domino“ naftos perdirbimo gamykloje pakartotinai panaudota senoji struktūra, „Domino“ ekologiškumą didina ir vandens perdirbimo sistema, t. y. visos pastate susidarančios nuotekos išvalomos ir pakartotinai panaudojamos vietoje. Gamykla veikia tik iš elektros energijos, ir PAU teigia, kad tikisi pasiekti nulinį išmetamųjų teršalų kiekį.
Projektas yra didesnių Bruklino pakrantės pertvarkymo pastangų dalis, jį supa didelis James Corner Field Operations parkas, o netoliese yra keletas gyvenamųjų pastatų.
