Gabrielė ir Antanas Šarkauskai 15min pasakojo, kad jiems svarbiausia buvo bute sukurti humanišką, gyvybingą erdvę atsikratant buvusios slogios buto nuotaikos.
„Naujos buto erdvės turėjo patenkinti šiuolaikinius poreikius, kurie žymiai skiriasi nuo praeitų kartų poreikių. Tačiau išlaikant pagarbą istorijai.
Vienijanti mintis – per visą butą tekanti erdvė, kuri atskleidžia perspektyvos daugiaplaniškumą ir patalpų gylį. Senose pertvarose angos kertamos taip, kad nauja erdvė būtų pritaikyta šiuolaikiškam šeimos gyvenimui, bet drauge paliekanti žymę apie senąją plano struktūrą“, – sakė Gabrielė ir Antanas.
Architektų teigimu, šis interjeras nebuvo pasirinktas, todėl išsiskiria iš kitų. Gabrielės ir Antano nuomone, interjerai dažnai būna išrenkami iš tam tikrų klišių, įvaizdžių, kurie ir niveliuoja projektus, užduodami bendras tendencijas.
„Galbūt išskirtinis šio projekto bruožas iš kitų Lietuvoje dažnai sutinkamų interjerų yra dėmesys tuštumai, jos formai, o ne objektams, daiktams. Kuriamas fonas gyvenimui, o atėjęs naudotojas jį papildo, įasmenina, individualizuoja asmeniniais daiktais ir dinamika“, – aiškino jie.
Gabrielė ir Antanas Šarkauskai sakė, kad projektuojant butą atsirado viena nauja pertvara, kuri kartu yra ir spinta, ir inžinerinių komunikacijų kolektorius.
„Iš vienos pusės, ji laiko virtuvę, iš kitos – tarnauja vonios kambario reikmėms, o ant savęs neša antresolę, skirtą laikyti didesniems daiktams“, – pasakojo architektai.
Bute, neskaitant lauko durų, įrengtos tik vienos durys į vonios kambarį, o jose įspausta anga, pritaikyta augintiniui.
„Vonios kambarys abstraktus, jo vaizdas beveik neišduoda funkcijos. Visi aksesuarai integruoti, kriauklė įrengta buvusio lango nišoje. Stovint duše, pro praviras duris matomas visas buto ilgis, kurio gale vaizdą pratęsia veidrodis“, – teigė Gabrielė ir Antanas.
Įrengiant butą architektai susidūrė su nenumatytais iššūkiais, kurių sprendimams prireikė daugiau laiko.
Kaip sakė Gabrielė ir Antanas, XIX amžiaus namuose, palyginti su paskutiniame pusamžyje statytais namais, buvo įrengiamos gana aukštos lubos. Tačiau seni pastatai slepia ne tik istoriją, bet ir savininkams gali pateikti nemalonių siurprizų. Architektų atveju, nuardžius lubas, jie pamatė, kad kelios sijų perdangos supuvusios ir jų padėtis buvo avarinės būklės. Dėl šios priežasties medines sijas teko keisti į metalines, o to pora nebuvo numačiusi daryti.
Tiesa, problemų kėlė ne tik sijos, bet ir įlinkusios grindys, krentanti kaimynės vonia, lašantys vamzdžiai ir kiti dalykai.
„Tokio tipo projektų specifika reikalauja didesnės investicijos į buto inžinerines sistemas. Dažniausiai reikia visiškai keisti elektros, vandentiekio, šildymo sistemas, kartais stiprinti konstrukcijas. Didžioji dalis pastangų įgyvendinant planą buvo nukreipta ne į matomus estetinius sprendimus, bet į buitines pragmatines inžinerines dalis, kurias šiandien turi kiekvienas modernus būstas, tačiau, kai namas buvo statytas, jos dar neegzistavo arba buvo įrengtos vėliau ir labai primityviai“, – pasakojo jie.
Tiesa, jiems teigė, kad vis tiek pavyko išsaugoti autentiškas dekoratyvias apdailas – skydinį parketą, lubų puošybą, durų apvadus.
„Nors buto patalpų planas smarkiai pakito, tačiau jame matosi senųjų medinių pertvarų išdėstymas“, – sakė jie.
Gabrielė ir Antanas 15min sakė vengę spalvinių sprendimų ir siekė naudoti medžiagas, kurios neapsimetinėja tuo, kuo nėra. Sienos – baltos, kurios, kaip patys sako, yra lyg pauzė, leidžia pailsėti, suteikia šviesų, gaivų foną namų gyvenimui ir kūrybai.
„Taip pat, ji aiškiausiai parodo šešėlius, taip paryškindama formą, kurią mes norėjome išryškinti. Medis grindims – tai natūralus pagrindas po kojomis, lydėjęs šį butą nuo pat tada, kai jis atsirado. Šios sudedamosios dalys papildo viena kitą, šaltai suteikia šilumos, nerimstančiai – ramybės“, – kalbėjo Gabrielė ir Antanas Šarkauskai.