Keturios konkurse dalyvaujančios dizainerės pagaliau gali lengviau atsikvėpti – baigėsi intensyvus darbo periodas, derybos su medžiagų bei baldų tiekėjais ir statybininkais. Dizainerių pasiteiravome, ar pavyko laikytis pirminėse vizualizacijose numatytos vizijos, ar vis gi teko sutikti su kai kuriais kompromisais.
Nesusipratimų buvo, bet viską pavyko išspręsti
Dizainerė Kristina Grybaitė, jau antrą kartą dalyvaujanti Nacionalinio interjero konkurse, jaučiasi ramiai.
„Viskas sekėsi gerai – net lengviau, nei tikėjausi. Sudėtingas buvo virtuvės projektas: ir įvairių skirtingų medžiagų reikėjo, ir ilgų pamąstymų, kaip jį suprojektuoti,“ – sakė dizainerė.
Ji tik atsiduso, jog sunku buvo prisiversti perbraižyti brėžinius ir perdėlioti sąmatas po to, kai paskelbus konkurso finalininkus įrengimui jai buvo paskirtas kitas butas (tai numatyta konkurso taisyklėse, kad įrengiami butai būtų skirtingi).
„Brėžiniai buvo idealūs, apvadai suskaičiuoti centimetras į centimetrą – ir teko perskaičiuoti! Och, sunku buvo prisiversti. Tačiau kai užbaigiau šį darbą, viskas pajudėjo labai greitai: pradėjau užsakinėti grindis, dažus, kitas medžiagas,“ – sakė K. Grybaitė.
Tai, kad vienoje ar kitoje vietoje pritrūksta kokios nors smulkmenos, tenka nežymiai koreguoti savo planus, dizainerė vadina kasdienybe.
„Na, pavyzdžiui, statybininkai buvo lovos nišoje pritvirtinę vieną gipskartonio detalę, kurios ten neturėjo būti. Tad tiesiog paprašiau, kad nuimtų. Tačiau aš pamiršau tvirtinimo detales lubiniams karnizams. Taip netikėtai mano biudžetas dar sumažėjo – juk tvirtinimo detales vis tiek reikėjo įsigyti,“– šiandien su šypsena nedidelius nesklandumus prisimena dizainerė.
Pastebėjo, kad dekoratyvių detalių jau per daug
Dizainerė džiaugiasi, jog prieškambario durys dekoruotos dar įspūdingiau, nei buvo numatyta: jas dengiantis veidrodis facetuotas ir savo grožiu konkuruoja su svetainėje įrengtu stambiu laikrodžiu-veidrodžiu. Taip pat gražiai atrodo ir tamsesne spalva nudažytos būsto lubos.
„Kai įrengėme prieškambario duris, pastebėjau, kad gal įvairių detalių jau per daug ir vis tik atsisakiau rankenų su bitėmis (K. Grybaitė yra pasakojusi apie gintaro inkliuzus primenančias dervos rankenas durims ir spintelėms, – red. past.). Jos jau pagamintos, o kai kurios buvo netgi ir įsuktos, tačiau pakeičiau jas tiesiog neutraliomis baltomis rankenomis. Viskas išėjo per gerai, kad reikėtų dar puošti,“ – sakė dizainerė.
Svetainės vaizdas skiriasi nuo vizualizacijos
Dizainerė Agnė Kisielienė prisipažįsta, jog jai teko pakeisti virtuvės spintelių spalvą, tačiau kiti įrengimo darbai ėjosi taip, kaip suplanuota. Šiek tiek nervų ląstelių teko paaukoti vėluojant lovai – tiekėjai jos nepristatė iki žadėtos datos.
„Sunkiausias gal vis tik buvo pirmasis mėnuo: vienu metu reikėjo ir skaičiuoti sąmatą, ir viską užsakinėti. Reikėjo labai kruopščiai skaičiuoti, kas bus perkama, ir skubiai išsirinkti baldus, kurių pristatymas užtrunka ilgiausiai: tai lova, svetainės baldai,“ – prisimena dizainerė.
A. Kisielienė pripažįsta, jog savo būsto svetainėje keitė gana daug detalių: ryškūs raštai ant lubų ir sienų buvo sušvelninti ir nupiešti ne juodos, o pilkos spalvos. Kontrastą kūrusi raudona sofa pasirinkta švelnesnės spalvos.
A. Kisielienei teko rinktis kitą nei numatytas vizijoje atspalvį vonios apdailos medžiagai – lanksčiam akmeniui.
„Pamačius tą medžiagą realybėje, paaiškėjo, jog vaizdas kiek skiriasi nuo vaizdo kataloge. Projektuodama vizualizacijas įsivaizdavau, kad tai bus pilkai balta akmens spalva, o vėliau tokio varianto rasti nepavyko. Mano pasirinktas variantas turi truputį žalumo. Gelbėjo tik tai, jog mano interjeras neutralus: pilka, balta, juoda, todėl naujai įsimaišiusi spalva „nesipjovė“ su kitomis,“ – įvertino A. Kisielienė.
Per tiek laiko įsirengė tik savo būstą
Dizainerė Gintarė Jarmalavičiūtė pabrėžė, jog nesinaudojo savo kaip dizainerės padėtimi ir savo kuriamą būstą įrengė rinkos kainomis.
„Tokiomis pat kainomis jį įsirengtų bet kuris žmogus – šioje vietoje buvau sąžininga prieš save, šiandien tuo didžiuojuosi,“ – kalbėjo dizainerė.
G. Jarmalavičiūtė taip pat džiaugėsi galutiniu rezultatu – butas įrengtas taip, kaip ji įsivaizdavo dar prieš du mėnesius.
„Žinoma, darbo buvo nemažai – šis projektas įsiveržė į mano dienotvarkę ir ją stipriai pakoregavo, – šypsojosi G. Jarmalavičiūtė. – Tačiau tai man buvo iššūkis, buvo įdomu. Ar kokį nors kitą būstą pavyktų įrengti per 2 mėnesius? Tiesą sakant, per tiek laiko įsirengiau savo būstą, bet ten tereikėjo diktuoti nurodymus vyrui: tą nupirk, tą atvežk, tą pasiimk.“
Dizainerės teigimu, ilgiausiai būsto įrengimo darbe užtrunka pasiūlymų derinimas su klientais – šiuo atveju savo idėjas buvo galima realizuoti laisvai, jų nereikėjo ilgai derinti ir tai šiek tiek palengvino įrengimą. Kita vertus, ant dizainerių pečių gulė visas organizacinis – vadybinis darbas: medžiagų užsakymas, priežiūra, kad į objektą jos būtų pristatytos laiku.
Pasirūpino tuo, kuo įprastai rūpinasi šeimininkai
45-ių kvadratų butą dviese projektavę dizainerės Eglė Mišinytė ir Jurgita Mockutė taip pat džiaugiasi rezultatu.
„Manau, kad pagal tai, kokiu tempu ir kokiomis aplinkybėmis dirbome, rezultatas yra puikus. Džiaugiamės baldų kokybe ir tuo, kad net ir turėdamos itin nedaug laiko, skyrėme dėmesio detalėms. Interjeras yra vientisas nuo baldų rankenėlių iki interjero aksesuarų. Nuotaika gera,“ – sakė E. Mišinytė.
Ji pritaria G. Jarmalavičiūtei, jog teko nudirbti daug vadybinio darbo: suderinti, kad medžiagos ir baldai atvyktų nustatytu laiku ir būtų tinkamai priimtos. Kitais atvejais tuo rūpinasi būsto šeimininkas arba jo atstovas. Šiuo atveju, dizainerės būsimiems būsto savininkams sutaupė gerą mėnesį įvairių skambučių, laiko, energijos ir automobilio kuro.
