Kopijuoja arba imituoja, kad tiesiogine ir perkeltine prasme išgyventų visi: nuo ką tik išsiritusių geltonpūkių ančiukų iki karių mūšio metu. Kur šiandien būtume, jei sąmoningai ir nesąmoningai nekopijuotume kitų (ir savo pačių) sėkmingų veiksmų? Juk pasakyta: kvailys yra tas, kas kartodamas tą patį veiksmą tikisi skirtingo rezultato. Pridurčiau – ir tas, kas nekartoja sėkmingo sprendimo (ruletės lošėjai – tai ne jums). Taigi sutariam, kad kopijavimas yra naudingas įgūdis. Impresionistų tapybos originalumas atsirado tik po daugybės valandų kopijuojant Luvro šedevrus.
Autorius ar kūrinys?
Jau nuo Bauhauso laikų visi skanduojame: Problema > Tyrimas > Sprendimas... Problema > Tyrimas > Sprendimas... Sprendimas – po tyrimo, Eureka! – po žinių kaupimo. Bet ar tikrai taip darome? Moksle – taip: pirmiausia – literatūros apžvalga, o jau tuomet – hipotezė. Nauji sprendimai ir atradimai gimsta iš ankstesniųjų studijavimo ir kritikos. Bet va mene yra kitaip. Čia mums svarbu, ne kas padaryta, o kas tai padarė. Kas autorius. Ir kodėl. Ir kaip tuo metu jautėsi. Kur gyveno. Su kuo. Prisiminkite literatūros pamokas mokykloje: Žemaitės kūryba vertinga todėl, kad ją parašė Julija Žymantienė, kuri... Rolandas Barthes’as (The Death of the Autor) su tuo nesutinka (na, netiesiogiai), kaip nesutiko Benjaminas Walteris. Nesutiko, matyt, ir Miesas van der Rohe, teismo keliu pasisavindamas vamzdinės kėdės autorystę ir tuo pat metu Bauhausui priskirdamas studentų darbus. Na ir kas? Mes ir toliau studijuojame menininkų biografijas, nebesugebėdami atskirti Van Gogh’o gyvenimo ir jo kūrybos. Visa tai mums yra viena, ir kūryba tampa (arba privalo tapti) unikali, kaip ir jos autoriaus asmenybė.
Visuomenės progresui nuolat reikia idėjų. Kur jų gauti? Na, reikėtų pasidomėti, iš kur jos galėtų kilti. Viena – iš būtinybės, iš stygiaus. Pastebėta, kad alkanos pelės darosi išradingesnės. Jos atkakliau ieško būdų pasiekti skanėstą. Vadinasi, žmogų taip pat galima paskatinti kurti, jeigu ne marinant badu, tai bent jau projektuojant jo laukiančio geresnio gyvenimo miražą? Toks Homo economicus kuria tik tada, jei žino, kad kūrybos vaisiai liks jam, ir niekam kitam. Kuo didesnis žadamas atlygis, tuo gilesnės „čakros“ atsiveria. Į tokius kūrėjus orientuotas instrumentalistinis modelis: užtikrinkime autoriams kuo ilgesnį teisių apsaugos laikotarpį ir jie kurs nevaržomi ir laisvi. Kas pasakė, kad tikras menininkas turi būti alkanas ir sirgti džiova? Tikrai ne Maslow. Bet stop. Juk mes kalbame apie meną. Apie kūrybinę saviraišką, kurios centras ir matas yra pats kūrėjas.
Bet dizainas – tai ne menas. Jo menu nelaikė nei Williamas Morrisas, nei Bauhauso tėvai, nei Dieteris Ramsas, nei juo labiau Don Normanas, kurio knyga „Kasdieninių daiktų dizainas“ (The Design of Everyday Things) pagaliau atitraukė dizainą nuo technokratinio problemų sprendimo, nuo Ramso paties sugalvotų įsakymų, nuo radikaliojo dizaino pasekėjų socialinės kritikos, nuo Victoro Papaneko saviplakos ar „Memphis“ žaidimų su istorija ir parodė kukliai šalia stovintį žmogelį: štai tavo tikslas ir tavo darbo prasmė. Dirbk jam. Daryk taip, kaip jis nori. Ir paaiškėjo, kad jis nori kažko pažįstama ir kartu nauja. Raymondo Loewy tai vadino MAYA principu. Pasiūlyk tai, kas pažangiausia, bet dar priimtina. Nes, kaip ir dizaineris, jo kūrybos vartotojas privalo turėti atskaitos tašką. Naujoves gebame suvokti tik tada, kai žinome kontekstą. Vadinasi, dizaineriui kaip ir iki šiol itin svarbu įsisavinti tai, kas jau sukurta. Iki tam tikro taško kartoti tai, kas jau sukurta geriausio, arba naujai suderinti ankstesnius atradimus ir tada pasiūlyti patobulinimą. Taip atsirado visos dizaino naujovės nuo „Volkswagen“ vabalo ar „Citroen DS“ iki „Apple“ kompiuterio. Net naujasis „Teslos“ pikapas irgi pilnas citatų iš B-2 bombonešio ir „Zumwalt“ klasės kreiserio. Mokėjimas kopijuoti dizaine yra gyvybiškai svarbus. Ar mes tai mokame?
Ne, nelabai. Nes to nesimokome. Aukštosiose mokyklose dizaino istorija daugeliui yra laikas eskizuoti ir snapchat’inti – o jeigu ir būtų kitaip, iš paveikslėlių pažinti, suvokti ir išmokti dizaino neįmanoma. Galima tik studijuoti išorinius pavidalus, simbolius. Dreifuojame nuo realių daiktų kūrimo link vartotojų patirčių, nuo sąžiningo pasikeitimo link iliuzijų mugės. Jonathanas Ive’as (ex „Apple“) tokią dizaino studijų padėtį vadina tragiška. Iš dizaino mokyklų mes tikimės dviejų dalykų – kūrybingumo ugdymo ir solidžių profesijos pagrindų arba abstrakčių, nors ir esminių tyrimų ir kartu – problemų sprendimo įgūdžių. Populiarėjantis Dunno ir Raby spekuliatyvusis dizainas duoda visa ką kita: dizainas iš atsakymų davėjo virsta klausimų kėlėju. Klausinėti smagu. Ir lengva.
Taip pat lengva yra ir klausinėti, kodėl atsisakėme kopijavimo kaip studijų metodo. Sunkiau – pabandyti rasti atsakymą, ar tokia veikla būtų naudinga. Ką gi, pamėginkim kopijuoti dizainą ir pažiūrėti, kur tai nuves.
Savo „auka“ pasirinkau Philipo Mainzerio taburetę (arba staliuką) Backenzahn. Visų pirma dėl to, kad tai visiems žinomas dizainas. Be to, rodėsi, kad bus lengva – keturios identiškos geometrinių formų detalės: išpjovei, suklijavai, ir viskas. Trečias dalykas – daiktas visgi netobulas: didelis svoris, aštrios briaunos, ypač kampai, nepatogus nešti, siauruose plyšiuose kaupiasi dulkės ir pan. Gal pavyks pagerinti?
Nuo 2015 m. vasaros iki 2019 m. rudens daugiausia Vilniaus dailės akademijos meno ir dizaino laboratorijoje iš viso sutvėriau 14 su Backenzahn susijusių objektų – nuo maksimaliai tikslios kopijos iki eksperimentų su gamybos atliekomis. Ką supratau?
Kopijuoti negražu
Kai tikslas – pagaminti kopiją, pradedant darbą sunku „peržengti per save“, net paprasčiausiai imti matuoti. Nors jau daug dešimtmečių egzistuoja moralinis kopijavimo pagrindimas, pats ėjimo kažkieno pėdomis faktas yra trikdantis. Tačiau jau turint pirmąjį kopijos egzempliorių šis nepatogumas beveik išnyko – savo rankomis pagamintas daiktas tapo „įvaikintas“.
Kažkaip panašiai
Jei būtų pateikiamos kiekvieno kūrinio gamybos instrukcijos, kopijavimo (plagijavimo) procesas prarastų savo žavesį. Pradedant projektą ir gaminant kuo įmanoma tikslesnes kopijas, tai buvo tarsi portretas iš natūros (tiksliau, iš nuotraukos). Vėliau pavyko gauti brėžinius. Paaiškėjo, kad ir to maža: nežinant proceso, kopijuojamo objekto idealiai atkartoti neįmanoma. Nukrypimai yra užprogramuoti. Tai iš principo skiriasi nuo kūrybinės dizaino praktikos, kuomet „šaudoma į judantį taikinį“, t. y. rezultatas nėra žinomas iki bus realizuotas. Bet padaryti „beveik taip pat“ ir apgauti originalą mačiusius tik paveikslėlyje galima nesunkiai.
Bus gerai
Kopijuojant dingsta „autoriaus garbė“ – tai, dėl ko autoriniuose darbuose siekiame maksimalios kokybės. Tarsi savaime norisi pripažinti, kad kopija niekuomet negali prilygti originalui. Tai buvo netikėta patirtis, bet koreguoti rezultatų nesistengiau, kiekvienas objektas paliktas toks, koks pavyko. Manau, šia įžvalga galima grįsti draudimą kopijuoti dizainą dėl to, kad, nesant tikrojo autoriaus indėlio, kopija neišvengiamai bus prastesnė už originalą. Be autoriaus noro realizuoti, atskleisti savo asmenybę, lieka tik pastanga atsižvelgti į vartotojo ar kliento interesus, kurie gali būti labai įvairūs... Atrodo, kad Williamas Morrisas buvo teisus: meno ir technologijos sandūroje tik autorystė garantuoja kokybišką rezultatą.
Veikiančio laikrodžio krapštymas
Darant kopiją nuolat norisi kažką patobulinti, padaryti savaip, „geriau“, įdomiau, kyla idėjos atkartoti estetinius, konstrukcinius principus, „dvasią“ kitomis medžiagomis, technologijomis, formomis. Atsirado eksperimentų su betonu, plastiku, tolesniu struktūros modulizavimu. Bet greitai paaiškėjo, kodėl autorius pasirinko būtent tokį optimalų dydžio, formos ir medžiagos derinį. Tai dar vienas kopijavimo aspektas – susitapatinimas su autoriumi, pagarba. Dizaino studijose kopijavimo užduotis galėtų būti naudinga lavinant empatiją ir gebėjimą pažvelgti į aplinką kito akimis – savybes, itin reikalingas dizaineriui.
Kopijuoji? Šaunuolis!
Dauguma aplinkinių į kopijavimą žiūri su tokia pat pagarba kaip į autorinę kūrybą. O gal net ir didesne? Pavyzdžiui, gamybos meistrų akyse bandymas prilygti jau įsitvirtinusiam, žinomam ir vertinamam autoriui yra ne mažiau vertingas nei senų baldų restauravimas. Siekiamas rezultatas yra žinomai kokybiškas, todėl kopijuojančiojo veikla jiems asocijuojasi su pastangomis siekti idealo, tobulėti, o ne išreikšti savo abejotinai vertingą asmenybę. Nauja ir įdomu tai, kad toks mąstymas iki šiol bent man atrodė labiau būdingas Tolimųjų Rytų kultūroms, ypač Kinijai.
Taigi...
Eksperimentui baigiantis galima trumpai konstatuoti, kad dizaino objekto kopijavimas pavienės kopijos būdu yra įdomus ir naudingas, stimuliuojantis kūrybiškumą procesas, net jeigu sustojama po pirmojo etapo – maksimaliai tikslios kopijos padarymo. Naudingas jis ir siekiant pažinti pagrindines gamybos technologijas, mokantis verslui būdingo veikimo konkurencinėje aplinkoje, kurioje į konkurentų gaminius tenka atsakyti savo analogais, o kad juos sukurtum – padaryti taip pat ir išbandyti visokias technologines alternatyvas, galinčias pagerinti daikto savybes – estetinį patrauklumą, konstrukcinį atsparumą ir kt. – arba supaprastinti ir atpiginti gamybą.
Galimos dvi kopijavimo kaip metodo panaudojimo dizaino studijose kryptys. Pirma – daikto „kūno“ ir „dvasios“ kopijavimas, siekiant proceso niuansuose ir klaidose patirti įžvalgų, atveriančių naujų eksperimentų kryptis. Įkvėpimo paieškos ne žiūrint, bet darant – kaip kūrybos įgūdžių lavinimo treniruotė, atliekant tariamai visiškai nekūrybišką darbą. Lyg ego suvaldymo pratybos. Antra – naujų objektų kūrimas remiantis daikto medžiagiškumo, technologijos ir estetikos atpažįstamumo (prekės ženklo tęstinumo) būtinybe. Tokia veikla atitinka daugumos mokymo įstaigų pramoninio dizaino srityje vykdomą kūrybinę praktiką.
Studentų vertybės nevienodos ir tokia kopijavimo užduotis patiktų ne visiems. Vieni apsidžiaugtų, kiti – priimtų tai kaip įžeidimą. Tai žinau iš dizaino studentų pažiūrų į profesiją statistinio tyrimo. Bet apie tai – gal kitą kartą.
