Interjere vyrauja 1950–1960-ųjų stilistikos akcentai: plonos baldų kojelės, geometrinės formos (brūkšneliai, lankai), metalo ir aukso detalės, apvalios, burbulus primenančios lempos, daug aksomo ir veliūro, mėlynų, pilkų ir rudų atspalvių deriniai, atspindintys to laikmečio tendencijas.
Šį būstą puošia meno kūriniai, turintys savas istorijas. Dauguma paveikslų yra užsakovės mamos – menininkės, drabužių modeliuotojos – palikimas.
Vienas paveikslas dovanotas klientės tėvų vestuvių metinių proga. Kitas – šių laikų menininko, Eigirdo Scinsko. Pavyzdžiui, svetainėje kabo užsakovės bendrakursės tapytas kūrinys. Interjere galima rasti ir grafiko Audriaus Puipos darbų, – viena iš jo reprodukcijų eksponuojama MO muziejuje.
Kadangi namas yra netaisyklingų formų, kai kuriuos interjero sprendimus padiktavo pačios erdvės.
Taisyklingomis formomis projektavimą palengvino tik pirmas aukštas: svetainė, virtuvė, tambūras ir sanitarinis mazgas. Lipant į antrąjį ir trečiąjį aukštus, į akis krinta labai skirtingi aukščiai – lubos nužemėja ir kyla iki 5–7 metrų.
Kadangi name nebuvo rekuperacinės, vėdinimo sistemų, dizainerei reikėjo sugalvoti, kur viską sumontuoti. Taigi, kai kurie aukščių skirtumai buvo panaudoti formuojant specialias nišas tarp kambarių. Dėl šios priežasties vaikų kambaryje atsirado antresolė. Šeimininkų miegamajame ventiliacijos sistemos nišą buvo galima uždengti arba palikti atvirą. Dizainerė pasirinkto palikti ją atvirą ir naudoti kaip meno kūrinių eksponavimo vietą. Siekiant sustiprinti įspūdį, ši vieta papildomai apšviesta. Galima sakyti, kad noras paslėpti techninius dalykus padiktavo tam tikrus interjero sprendimus.
Namų puošybai pasirinktas jau minėtas veliūras. Ši medžiaga ne tik prabangi, bet ir praktiška. Dėl itin lengvos priežiūros ji puikiai tinka būstams, kuriuose gyvena maži vaikai ar augintiniai, dekoruoti. Ši medžiaga puošia valgomojo kėdes, miegamojo lovą. Name vyrauja neutralūs sienų atspalviai, o balta spalva suteikia dar didesnio aukščio įspūdį.
Per ryškiaspalvius baldus, detales, kilimus galima sukurti labai įdomų, dekoratyvų dizainą. Kaip pastebi pati Monika Noreikienė, gyvendamas namuose nuo spalvotų sienų pradedi pavargti, o kėdes, sofos pagalves ir kitus elementus visada galima pakeisti.
Iš interjero koncepcijos išsiskiria vaiko kambarys. Ši erdvė taip pat turi savo istoriją. Joje stovinti lova paauglystėje priklausė pačiai užsakovei. Kadangi šis baldas itin brangus, keliantis sentimentus, šeimininkė jį pasiėmė dar tuo metu, kai kraustėsi iš savo tėvų namų.
Susilaukusi dukros, užsakovė nusprendė lovą perleisti jai. Nors baldas itin išsiskiria, galbūt net nelabai dera prie bendros stilistikos, tačiau tai dar vienas širdžiai mielas daiktas, padėjęs sukurti šiltą namų aurą. Visi namų šeimininkų lūkesčiai buvo išpildyti.
