A.Ambrasas tikėjosi, kad sutvarkius aikštę ir išrinkus paminklą daugiau nei du dešimtmečius besitęsiančios diskusijos bus baigtos, tačiau taip neįvyko.
Tai būtų ne daiktas, į kurį reikia žiūrėti ir aplinkui jį vaikščioti, bet jį būtų galima pajausti. Vidinė erdvė žmogų veikia objektyviau negu dizaineriškas elementas, – sako A.Ambrasas.
Architekto nuomone, konkurso rezultatai daugeliui netiko ne dėl to, kad pats darbas blogas, o tiesiog vieta – Lukiškių aikštė – nėra ta erdvė, kur turėtų stovėti paminklas. Tokiam objektui ji yra per didelė, o pastačius nedidelį memorialą jis taptų dekoratyvine detale, įsitikinęs A.Ambrasas.
„Jeigu aikštėje norime pastatyti paminklą, atitinkantį siekiamą emocinį krūvį, tuomet jis turėtų užvaldyti visą erdvę. Bet tai irgi netinka, juk Seimo nutarimuose įvardyta, kad aikštė turi būti reprezentacinė, memorialinė ir rekreacinė. Ant popieriaus visa tai susirašo, bet natūroje objektyviai negali įvykti. Jeigu paminklas sumažėja ir užima lokalią vietą, jis tampa dekoratyvine skulptūra, gerovės elementu, o ne veikiantis emocijas.
Dvidešimties metų Lukiškių aikštės pertvarkymo sprendimų paieškos įrodė, kad tokio paminklo joje pastatyti neįmanoma – aukštas vertikalus paminklas uzurpuoja visos aikštės erdvę ir konkuruoja su bažnyčios bokštais, o žemas ar horizontalus pradingsta didelėje erdvėje“, – įsitikinęs Nacionalinės premijos laureatas.
Dar kartą kilusios diskusijos ir ažiotažas paskatino A.Ambrasą prisiminti prieš dešimtmetį vykusių kūrybinių diskusijų metu kilusią mintį. Tuomet siūlyta aikštės erdvę formuoti reikšmingais pastatais, pavyzdžiui, ten pastatyti koncertų salę arba muziejų, o memorialinę funkciją perkelti į Aukų gatvės erdvę, priešais Lukiškių aikštę.
„Pastačius memorialą čia, jis galėtų tinkamai dalyvauti aikštėje, jos neužimant. Aukų gatvė dabar tarsi užmiršta, bet labai jauki. Žiūrint urbanistiškai tarp tų dviejų namų atsiranda elementas su jam paruošta vieta. Nereikia daugiau nieko daryti, pastatai suformuoja erdvę. Be to, tas gatvės pavadinimas – Aukų – tarsi skirtas tokiam paminklui“, – sakė jis.
Pasak A.Ambraso, tarp dviejų toje vietoje stovinčių memorialų galėtų iškilti obeliskas, kuris kartu būtų koplyčia ir aukuras viename. Iš 4 kolonų sudarytas, 45 metrų aukščio statinys kartu su priešais plevėsuojančia vėliava įprasmintų aikštę, tačiau jos fiziškai negožtų. Memorialas būtų beveik tokio paties aukščio kaip ir Šv. Jokūbo bažnyčia kitoje Lukiškių aikštės pusėje.
„Tai būtų ne daiktas, į kurį reikia žiūrėti ir aplinkui jį vaikščioti, bet jį būtų galima pajausti. Vidinė erdvė žmogų veikia objektyviau negu dizaineriškas elementas“, – savo idėją dėstė A.Ambrasas.
Įspūdingo paminklo viduje būtų suformuotas Vyčio kryžius, kuris simbolizuotų nenumaldomą tautos laisvės troškimą.
„Užėjęs į vidų, žmogus patektų į siaurą, aukštą erdvę, pro kurios plyšį matytųsi Vyčio kryžius. Pastarasis jau tapo kovos simboliu tiek partizanų, tiek kariuomenės simbolikoje. Taip būtų sukurta emocija, kad kartu esi dalis skulptūros ir kovos. Juk kiekvienas galėjome atsidurti tokioje situacijoje, į kokią pateko žmonės Sausio 13-ąją. Čia būtų galima bent akimirkai sustoti, pakelti akis į dangų, susikaupti ir pagalvoti apie laisvės kovotojų auką Tėvynei“, – įsitikinęs Nacionalinės premijos laureatas.
Anot jo, suspausta erdvė – emocijos kūrimo priemonė ir siekis.
„Būtent toks erdvės užspaudimas ir jos nukreipimas į viršų sukeltų tą emociją. Tas paminklas – ne objektas žiūrėti, o dalyvauti jame“, – kalbėjo jis.
Kita vertus, A.Ambraso teigimu, memorialas atliktų ir reprezentacinę funkciją, prie kurios būtų galima pagerbti už laisvę kovojusius karius bei rezistentus.
„Nepriklausomybės pradžioje entuziastingai buvo atstatyti visi nugriauti tarpukario paminklai. Tai rodo, kad tapatybės ženklai žmonėms yra svarbūs. Aš anksčiau kiek skeptiškai žiūrėjau į šių dienų „paminklizavimą“, bet dabar manau, kad tokie atminties ženklai yra reikalingi – juk jeigu kas nors nutiktų ir jie dėl kažkokių, galbūt, ideologinių, paskatų būtų nugriauti, tai vėliau, pasikeitus situacijai, turėtume ką atstatyti“, – kalbėjo A.Ambrasas.
