Užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“ paskelbė, kad vien per šių metų pirmąjį pusmetį pritraukė 19 tiesioginių užsienio investicijų projektų, kurie ilgainiui sukurs apie 1 800 naujų darbo vietų. Dauguma šių projektų bus vystomi Vilniuje. Asociacijos „Investors‘ Forum“ Politikos ir viešųjų reikalų vadovas Lukas Savickas pabrėžia, kad šie rezultatai įspūdingi, o praėjusieji metai investicijų pritraukimo prasme buvo rekordiniai. Vis dėlto net ir besidžiaugiant sėkme, ekspertas pastebi, kad pritrauktas investicijas reikia išlaikyti.
„Investuotojams vienas svarbiausių kriterijų, ieškant šalies investicijoms, yra pakankamas nekilnojamojo turto projektų skaičius ir jų kokybė. Leidinio „The Financial Times” tiesioginių užsienio investicijų stebėsenos bazės „fDi Markets“ duomenimis, daugiau kaip trečdalis užsienio kapitalo gamybinių įmonių vadovų Centrinėje ir Rytų Europoje nurodė infrastruktūrą kaip labai svarbų motyvą investavimo vietos pasirinkimui. Turime į tai atsižvelgti ir mąstyti, kaip sukurti patrauklią pasiūlą“, – dėsto pašnekovas.
Su šia įžvalga sutinka ir finansų ekspertas, „Oxford Business Group“ Azijos regiono leidinių redaktorius Paulius Kunčinas. Jo teigimu, šiandien yra labai palankus periodas investicijų pritraukimui, tačiau reikia gerų nekilnojamojo turto projektų, kad paklausa augtų.
„Jei siekiame tapti lyderiais regione, reikia didesnių verslo centrų ir greitesnių statybų procesų. Kol kas nėra vieno sprendimo, kaip pritraukti daugiau investicijų į nekilnojamojo turto sektorių. Tai yra gana ilgalaikė problema ir ją gali išspręsti investicijų pritraukimo supaprastinimas“, – pasakoja ekspertas.
Ilgos statybos atgraso
Pagal Pasaulio banko tyrimą „Doing Business 2016“, Lietuvoje leidimų gamyklų bei pastatų projektavimui ir statyboms leidimų gavimas užtrunka ilgiausiai ne tik lyginant su Vakarų Europos šalimis, tačiau ir su kaimyninėmis valstybėmis kaip Lenkija, Estija, Čekija ir Slovėnija. Planavimo ir statybos ciklas Lietuvoje gali trukti iki trejų metų. Toks laiko tarpas yra ilgas ir gerokai apsunkina užsienio investuotojų pritraukimą į šalį. Situacija tampa net kuriozine. Pavyzdžiui, per šių metų vasarį Vilniaus mieste nebuvo išduotas nei vienas naujas statybos leidimas.
Net ir tokiomis aplinkybėmis vien per pastarąjį dešimtmetį Vilniaus verslo centre – dešiniajame Neries krante – iškilo keli modernūs biurų ir gyvenamųjų namų pastatai. Tam palankūs buvo pastarieji metai, kai veiklą į šviežius pastatus k29 ir „Quadrum“ perkėlė tokios užsienio kompanijos kaip DNB, „Nasdaq“ ir AIG. Neseniai paskelbta, jog dešiniajame Neries krante po kelerių metų iškils 20 tūkst. kv. m multifuncinis kompleksas k18B, kurį projektuoja vienas garsiausių pasaulio architektų Danielis Libeskindas.
P. Kunčinas džiaugiasi, kad Vilnius garsėja kaip A klasės biurų sostinė. Vis dėlto, pasak jo, efektą būtų galima sustiprinti, jei statybos vyktų greičiau.
„Lietuvos atveju investuotojus traukia sukurta infrastruktūra ir A klasės biurų pasirinkimas. Vilnius šiuo klausimu itin patrauklus, o A klasės biurų kaina yra pakankamai konkurencinga. Situacija iš esmės galėtų būti dar geresnė, jei būtų lengviau vystyti ir statyti nekilnojamojo turto projektus. Jei investuotojas per tą patį laikotarpį pasiektų rezultatų – Lietuvą tikrai taptų patrauklesnė investicijoms“, – pabrėžia pašnekovas.
Laiko svarbą investuotojams palaiko ir L. Savickas. Jis pasakoja, kad iš investuotojo perspektyvos aktualiausia yra laikas, per kurį investuotojas gali įsirengti jo gamybai reikalingą infrastruktūrą.
„Tam reikalingos greitos ir verslui patrauklios žemėtvarkos, teritorijų planavimo, statybos leidimo išdavimo, prisijungimo prie inžinerinių tinklų bei poveikio aplinkai vertinimo procedūros. Pavyzdžiui, vien sprendimas dėl poveikio aplinkai vertinimo gali užtrukti iki 17 mėn., todėl būtina siekti sutrumpinti maksimalius dokumentų derinimo terminus visose investuotojams aktualiose srityse“, – apie situaciją pasakoja ekspertas.
L. Savickas atskleidžia, kad norint paspartinti statybos leidimo išdavimą, reikalinga palanki reguliacinė aplinka, todėl tikslinga visuose statybos proceso kontrolės etapuose pritaikyti rizika grįstą modelį (angl. risk-based), kuris jau yra naudojamas geriausiai Pasaulio Banko „Doing Business” reitinge vertinamose šalyse (Danijoje, Australijoje, Vokietijoje) ir ženkliai sumažina administracinę naštą verslui.
Persipylimo efektas
Akivaizdu, kad drąsūs reguliavimo sprendimai, turėtų atnešti kardinalius pokyčius. Nekilnojamojo turto projektai ir statybos bendrąja prasme, kaip pabrėžia P. Kunčinas, turi labai didelį poveikį šalies ūkio augimui.
„Tarp statybų sektoriaus ir bendrojo vidaus produkto egzistuoja labai tamprus ryšys. Lietuva per greitai vystėsi prieš krizę, kai augo nekilnojamojo turto sektorius. Vis dėlto šiandien dar nepasiekėme to lygio, kai rinka yra persotinta. Lietuva dar turi, kur augti, nes bankai turi pakankamai likvidumo ir yra palankus metas auginti infrastruktūrą istoriškai žemų palūkanų normų akivaizdoje“, – prognozuoja jis.
P. Kunčinas džiaugiasi Vilniaus kaip paslaugų centrų sostinės sėkme, tačiau perspėja, kad reikia dairytis į drąsesnius nekilnojamojo turto projektus, kuriais būtų kuriami žymiai didesni biurai. Pavyzdžiu jis laiko Filipinus, kur buvo pradėti statyti stambūs projektai užsienio įmonėms.
Šiuo metu tūkstančius darbo vietų Vilniuje yra sukūrusios tokios užsienio milžinės kaip „Barclays“, „Western Union“, „SEB“, „Swedbank“ ir kitos. L. Savickas pasakoja, kad ir Kaunas vejasi sostinę, o tai yra labai teigiamas efektas, nes paslaugų centruose kuriamos darbo vietos netiesiogiai sukuria daugiau darbo vietų.
„Paslaugų centre įkuriamos darbo vietos turi efektą, netiesiogiai sukurdamos darbo vietas ir kituose sektoriuose. Tradiciškai viena darbo vieta paslaugų centre sukuria beveik dvi vietas darbo vietas kitose sferose, o gamybos sektoriuje šis koeficientas siekia beveik pustrečios darbo vietos“, – apie skaičiavimus pasakoja L. Savickas.
Regionų proveržis reikalauja drąsos
Nepaisant sėkmės miestuose, investicinių ir nekilnojamojo turto projektų sėkmės istorijos Lietuvos regionuose yra tik pavienės. Didžiosios gamyklos kuriasi Laisvosiose ekonominėse zonose, o pasak P. Kunčino, tai nėra išskirtiniai atvejai regiono akivaizdoje. Jis pastebi, kad siekiant rimtų pokyčių, reikia imtis labai drąsiu sprendimų.
„Iš užsienio ateinančios kompanijos renkasi du kelius: atnaujina esančias gamyklas arba ieško patrauklios žemės investicijoms. Labai svarbiu klausimu tada tampa esanti infrastruktūra ir verslą skatinančios priemonės. Pavyzdžiui, atleidimas nuo mokesčių penkeriems metams. Singapūre šis skaičius siekia net 80 metų“, – pasakoja ekspertas.
Su drąsiu sprendimų būtinybe regionuose sutinka ir L. Savickas. Jis pasakoja, kad investicijų katalizatoriaus toli ieškoti nereikia, nes panašius projektus kuria ir kaimynai.
„Vienas iš galimų sprendimų, pagreitinančių investuotojų veiklos pradžią Lietuvoje – valstybės finansuojama gamybinių pastatų statyba mažiau patraukliuose investicijoms regionuose. Tokia praktika jau yra vykdoma Lenkijos Laisvosiose Ekoniminėse Zonose (LEZ) ir Airijos investicijų skatinimo agentūros „IDA Ireland“. Tai duoda užtikrintą ženklą potencialiems investuotojams ir sukuria išskirtinį pranašumą šaliai“, – apie patirtį pasakoja pašnekovas.
