Kiek tvari statyba rūpi paprastam vartotojui?
NT ekspertas, LNTAA (Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacija) valdybos narys, nekilnojamo turto agentūros „Capital“ vadovas ir brokeris Mantas Mikočiūnas, apžvelgdamas pastaruoju metu vyraujančias vartotojų nuotaikas ir poreikius perkant būstą sako pastebintis, kad tvarumo tema nėra svetima, bet dažniausiai susivedanti į ekonominį naudingumą pačiam gyventojui.
„Šiuo metu ypatingai aktualūs klausimai yra energinio naudingumo klasė, šildymo sistemos rūšis, statybinių medžiagų kokybė. Jaunesnioji karta labiau domisi skirtingomis statybų technologijomis, užduoda įvairesnių klausimų apie tai. Tiesa, pandemijos akivaizdoje dar aktualesnė nei bet kada tapo ir greito interneto prieiga. Ne kartą pasitaikė atvejų, kai būstu susidomėję žmonės jo nepirko dėl to, kad nebuvo galimybės įsivesti pakankamai gerą interneto ryšį“, – pasakoja M.Mikočiūnas.
Jo teigimu, pamatuoti pirkėjų susirūpinimą tvarumo, aplinkosaugos iššūkiais, susijusiais su statybų sektoriumi yra gana sudėtinga, nes konkrečių klausimų apie tai pirkėjai paprastai neužduoda.
„Vis dėlto manau, kad savo poziciją šiais klausimais iš dalies žmonės rodo rinkdamiesi statytojus – vis labiau atsispindi tendencija, kad žmonės nenori pirkti būsto iš nežinomų ar prastesnę reputaciją turinčių nekilnojamojo turto vystytojų“, – sako NT ekspertas.
Paklaustas, kaip giliai potencialūs pirkėjai neria į statybinių medžiagų niuansus, M.Mikočiūnas sako, kad smalsesnieji pasidomi ir konkrečių blokelių ar plytų gamintojų pavadinimais, kokybės parametrais, bet tokie dalykai kaip statybinių medžiagų kilmė ar jos paliekamas CO2 pėdsakas nepatenka net į smalsiausiųjų akiratį.
Statybų pramonėje – teršalų pikas
2019-aisiais Jungtinių Tautų aplinkos programos ataskaita skelbė, kad statybos pramonės išmetamų teršalų kiekis pasiekė aukščiausią visų laikų lygį. Vien tik cemento gamyba išmeta apie 8 proc. viso pasaulio išmetamo CO2. O minėtą padidėjimą lėmė perėjimas nuo tiesioginio anglies, naftos ir tradicinės biomasės naudojimo prie elektros, kuriai būdingas didesnis anglies kiekis dėl didelės iškastinio kuro, naudojamo gamybai, dalies.
Statybos pramonės išmetamų teršalų kiekis pasiekė aukščiausią visų laikų lygį.
Statybų sektorius daro didžiulę įtaką daugeliui ekonomikos sektorių, darbo vietoms ir gyvenimo kokybei, o tam reikia ir daugybės išteklių. ES institucijos skaičiuoja, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija išgaunant medžiagas, gaminant statybos produktus, taip pat statant ir renovuojant pastatus sudaro 5–12 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų ES. Tuo tarpu didesnis medžiagų efektyvumas galėtų sumažinti 80 proc. šių teršalų.
Pavyzdžiui, didžioji dalis cemento emisijų yra susijusios su klinkerio gamyba, nes klinkerio degimas vykdomas labai aukštoje temperatūroje, o tam reikia daug iškastinio kuro. Ši problema aktuali visame pasaulyje. Visai neseniai buvo paskelbta, kad Billo Gateso vadovaujamas 2 milijardų dolerių fondas „Breakthrough Energy Ventures“ investavo į kompaniją, kuri gamina mažai anglies dioksido išskiriantį cementą. Į žaliojo cementą gamybą jau investuoja ir Lietuvos įmonės.
Tikroji pigių medžiagų kaina
Dėl savo patrauklios kainos, daug šios statyboms gyvybiškai svarbios medžiagos – cemento, į ES atkeliauja ir į mūsų rinką patenka iš Baltarusijos. Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad pastaraisiais metais importuojamo cemento iš Baltarusijos kiekis į Lietuvą stabiliai augo ir 2019-aisiais pasiekė piką. Lietuvoje parduodamas baltarusiškas cementas yra pigesnis nei pagamintas ES – tona baltarusiško cemento kainuoja apie 50 eurų, lietuviško – apie 68 eurus. Natūraliai kyla klausimas, iš kur toks ženklus kainų skirtumas?
Pirmiausia, Europos Sąjungos gamintojai yra įsipareigoję laikytis tarptautinio reglamentavimo, nustatančio taršos leidimus. ES veikia apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema. Sistemos dalyviai – tai ūkinės veiklos, kurios yra atsakingos už didelius į atmosferą išmetamo CO2 kiekius. Joms ir yra taikoma ši taršos leidimų prekybos sistema ir nustatomos kasmetinės CO2 kvotos, t. y. kiekis, kuris yra leistinas, o už papildomai išmestą CO2 reikia susimokėti perkant taršos leidimus leidimų biržoje. Prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema apima tokias gamyklas kaip elektrinės, katilinės, plieno ir metalo, cemento bei kitas. Gaminant 1 toną įprastinio cemento į aplinką neišvengiamai išmetama beveik tona CO2 dujų.
Kaip žinia, statybos pramonė apskritai yra imli energijai ir į atmosferą išskiria didelius CO2 kiekius.
„Kaip žinia, statybos pramonė apskritai yra imli energijai ir į atmosferą išskiria didelius CO2 kiekius. Dėl šios priežasties gamintojai, norėdami įgyvendinti savo bei ES tikslus dėl klimato kaitos mažinimo turi ne tik pirkti taršos leidimus, bet ir investuoti į tvarius gamybos būdus, kurie leistų sumažinti poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, ieškoti būdų, kaip iškastinį kurą pakeisti alternatyviu, utilizuoti kai kurias kenksmingas aplinkai atliekas, kaip panaudotos padangos arba stiklo duženos, atlikti antrinį gamybos likučių panaudojimą ir pan. Tuo tarpu Baltarusijoje nėra tokių aplinkosauginių reikalavimų, tad taršos leidimų jiems pirkti nereikia, o ir minėtų investicijų planuojama mažiau“, – aiškina Lietuvos statybų industrijos asociacijos prezidentas Gintautas Skripkiūnas. Jis pažymi, kad tokia situacija kelia ne tik aplinkosauginių, bet ir ekonominių iššūkių, nes žema baltarusiško cemento kaina iškraipo rinkos santykius Lietuvoje ir kelia konkurencingumo iššūkių – Lietuvos gamintojai nėra pajėgūs konkuruoti su šalia Vilniaus esančiomis Baltarusijos cemento gamyklomis.
Baltarusiškas cementas = baltarusiška elektra
G.Skripkiūnas atkreipia dėmesį į dar vieną svarbią dedamąją cemento kainos dėlionėje. Cemento gamyba yra labai imli elektros energijai – apie 50 proc. cemento savikainos sudaro būtent elektros kaina. Startavus ES saugumo reikalavimų neatitinkančiai Astravo atominei elektrinei cemento kaina dar labiau atpigo – 2021-iaisi ji yra maždaug 14 proc. mažesnė nei buvo praėjusiais metais.
„Nesunku suvokti, kad iš esmės pirkdami baltarusišką cementą remiame ir Astravo atominės elektrinės veiklą, kurios elektra naudojama įvairioms į mūsų rinką patenkančioms prekėms gaminti“, – pažymi G.Skripkiūnas.
Ekspertų teigimu, net jei šalia Vilniaus veikianti atominė elektrinė būtų uždaroma, tai – ilgas, brangus ir sudėtingas procesas. O kiekvienas, rinkdamasis statybines medžiagas savo reikmėms, gali palaikyti tvaresnę gamybą pirmiausia pasigilinęs į tokių medžiagų kilmę.
„Sunku tikėtis, kad žmogus, pirkdamas namus pats taip giliai nagrinėtų statybinių medžiagų niuansus. Vis dėl to šiandien akivaizdžiai matome augantį visuomenės nepasitenkinimą tvarumo principų nesilaikančiais gamintojais įvairiose kitose srityse, tad manau, jog ir visuomenės edukacija, ir sąmoningumas statybų klausimais ateityje tik didės“, – sako NT ekspertas M.Mikočiūnas.
