J.Mekas mirksi geriau
Biržų rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Loreta Munikienė pasakoja, kad savivaldybė stengiasi ypač didelį dėmesį skirti pastatams, esantiems centrinėje miesto dalyje, išsaugoti. Projekto „Išmanusis miestas VI“ dalyviams pateiktas senasis Biržų miesto paštas, kurį tikimasi atnaujinti ir paversti J. Meko meno centru. Jame turėtų būti biblioteka, skaitykla, filmų peržiūros salė, dokumentų, literatūros ir kitos medžiagos, susijusios su J. Meko veikla, saugykla, administracinės patalpos.
„Nors daugelis mieste esančių senų pastatų nėra pripažinti kultūros paveldo objektais, tačiau jie turi savo ,,veidą“, užstatymo linijomis, pobūdžiu formuoja gatvių tinklą, sudarydami Biržų istorinės dalies vertingųjų savybių visumą. Todėl siekiame buvusį pašto pastatą paversti J. Meko meno centru. Projekto dalyviai turi suplanuoti projekto koncepciją, išsaugodami pastato vertingąsias savybes (architektūros, dailės ir istorines) bei sudarydami galimybes visuomenei susipažinti ne tik su iškilaus mūsų kraštiečio menine bei kultūrine veikla, bet ir pastato architektūra ir istorija“, – sako L. Munikienė.
Biržų pašto pastatas pastatytas 1903 m. kaip Biržų turtuolio Teodoro Jansono rūmai. Tačiau Jansonai šiame pastate negyveno. 1908–1914 m. čia buvo įsikūrusi Biržų keturklasė mokykla; 1917–1931 m. – Biržų gimnazija. Joje mokėsi poetai Kazys Binkis ir Julius Janonis, rašytojas Kazys Kiela, kompozitorius Motiejus Budriūnas, nemažai Lietuvos kariuomenės kūrėjų, menininkų, valstybininkų ir kitų žymių asmenybių.
„Pastačius dabartinę „Saulės“ gimnaziją, gimnazistai išsikėlė, o pastate nuo 1931 m. ėmė veikti paštas, telegrafas. Centrinis Biržų paštas pastate veikė iki pat 2019 m. pabaigos, kai šį pastatą iš AB ,,Lietuvos paštas“ nupirko Biržų rajono savivaldybė. Toks sprendimas priimtas siekiant artimiausiu metu atlikti reikalingus tvarkybos ir remonto darbus, pritaikyti pastatą naujai paskirčiai bei sudaryti sąlygas visuomenei lankytis šiame unikaliame objekte“, – su pastato istorija supažindina ekspertė.
Tai raudonų plytų, dviejų aukštų pastatas su mansarda ir dviem rūsiais. Fasadinis raudonų plytų mūras išdėstytas taip, kad primena pynimo ar siuvinėjimo raštų ornamentus. Fasado frontoną puošia ovalus langas, kiti langai, kaip ir durys, – pusapskritiminių arkų formos. Fasaduose išliko 1944 m. vykusio artilerijos apšaudymo metu sprogusių sviedinių žymių. Pirmojo ir antrojo aukšto patalpos pereinamos su dviem didelėmis salėmis, kuriose išliko sieninės vidaus tapybos fragmentų. Lubose išlikę dekoratyviniai elektros jungikliai. Centriniai laiptai į antrąjį aukštą mediniai, autentiški, puošti drožyba ir ornamentuotais turėklais. Originalios dvi krosnys, vainikuojamos karnizo su karūna.
„Manome, kad šio pastato ir jo teritorijos pritaikymo J. Meko meno centro veiklai klausimai bus iššūkis ne tik šį objektą pasirinkusiems projekto ,,Išmanusis miestas VI“ dalyviams, bet ir patyrusiems architektams, paveldosaugos specialistams, konstruktoriams, inžinerinių sistemų specialistams, kurie rengs pastato projektinę dokumentaciją“, – teigia L. Munikienė.
Biržų rajono savivaldybės atstovei pritaria ir bendrovės „YIT Lietuva“ architektas Vytautas Janušaitis. Pasak architekto, rekonstruojant statinį neišvengiama papildomų darbų.
„Rekonstruojant statinį, privaloma ištirti esamas statinio konstrukcijas, nustatyti, ar jos atlaikys didesnes apkrovas. Dažnai neapsieinama be tyrimų, nustatančių prieš tai buvusios veiklos galimą taršą, kiek ši tarša, įsigėrusi į konstrukcijas, gruntą, turės įtakos žmonių sveikatai, kai jie dirbs arba gyvens rekonstruotame pastate. Jei architekto sumanymo neatitinka esamas planavimas, tenka ardyti laikančiąsias konstrukcijas, numatyti jų sustiprinimą – tai didelis projektuotojo konstruktoriaus darbas ir atsakomybė. Yra ir teigiamų rekonstrukcijos aspektų – gera statinio vieta mieste. Kartais renovacijos būdu siekiama pakeisti ne tik pastato paskirtį ir prikelti jį naujam gyvenimui, bet ir atgaivinti, pagyvinti apleistą miesto vietą, rajoną“, – sako architektas.
Senos sienos naujai funkcijai
Mažeikių rajono savivaldybės mero patarėjas Virgilijus Radvilas teigia, kad senuosius pastatus reikia gaivinti tiek, kiek jie yra svarbūs visuomenei, bendruomenei, istorijai.
„Sutikime, kad yra griuvenų, kurias norisi kuo greičiau nušluoti nuo žemės paviršiaus, nes jos yra pavojingos, darko kraštovaizdį, neturi jokios vertės. Bet yra pastatų, dėl kurių nepriežiūros verkti norisi. Projektui „Išmanusis miestas VI“ pasirinkome pastatus, kurie svarbūs bendruomenei ir istorijai. Viekšnių malūnas – kultūros paveldo objektas, kuriame įmanoma išgelbėti autentiškas technologijas. Krakių mokykla – išskirtinės, autorinės architektūros kūrinys. Mažeikių rajono savivaldybės pastatas – istorinis tarpukario statinys, kuriame vykdoma funkcija yra svarbi vietos bendruomenei“, – vardija V. Radvilas.
Pasak V. Radvilo, pastatų istorija – svarbus dalykas. Kad ir kaip keistume pastatus, dalis jų turi atspindėti istoriją. Todėl Viekšnių malūne turi išlikti technologinė įranga, pageidautina, veikianti, turi vykti edukaciniai renginiai, turi būti kampelis, skirtas malūno istorijai. Išsaugoti autentiškos funkcijos Krakių mokykloje nepavyks, tačiau šiame pastate taip pat galėtų atsirasti vieta, skirta mokyklos istorijai. Svarbu išsaugoti šio pastato architektūrą. Savivaldybės administracijos pastatas funkciškai nepakis, bet šioje vietoje reikia teisingai įvertinti „Jievaro“ mokyklos istoriją. Kiekvienas atvejis individualus ir kiekvienu atveju reikia išskirti: ką išsaugome, atkuriame, o ką keičiame, tobuliname.
Pasak architekto V. Janušaičio, senų pastatų atnaujinimas turi ir simbolinę prasmę. Kaip pavyzdį, ekspertas nurodo, Zeicito šiuolaikinio meno muziejų (Zeitz MOCAA). 2017 metais pastatas atvėrė duris, po kelių metų renovacijos darbų. Londone įsikūręs architektų biuras „Heatherwick Studio“ atnaujino 9 500 kv. m erdvę – išsidėsčiusią per devynis aukštus. Nepaisant to, kad šis pastatas buvo ir yra aukščiausias Pietų Afrikoje, jis buvo nenaudojamas nuo 1990-ųjų. Po renovacijos muziejus tapo paminklu regiono pramoninei praeičiai.
Architektas V. Janušaitis pabrėžia, kad kiekvienas patyręs statybininkas pasakys, jog naują statinį pastatyti lengviau, nei seną statinį rekonstruoti. Rekonstravimui, renovacijai reikia didesnių finansinių ir laiko investicijų, tai svarbūs faktoriai statybų versle. Architektas pasakoja apie buvusio sporto klubo prikėlimo į verslo centro „B66“ projektą.
„Verslo centras „B66“ – tai darnios nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „YIT Lietuva“ 2017 m. pastatytas biurų kompleksas. Bendras K. Baršausko gatvėje įsikūrusio „B66“ verslo centro plotas siekia daugiau nei 5300 kv. metrų. Patalpos čia suplanuotos atvirų darbo erdvių pagrindu, numatyti atskiri vadovų ir susitikimų kabinetai, o darbuotojų produktyvumui didinti verslo centre sukurtos socializacijos ir poilsio erdvės. Verslo centre įrengtos šiuolaikinės šildymo, vėdinimo bei vėsinimo sistemos. Pastato vidiniame kieme suprojektuota poilsio zona su suoleliais ir želdynais. Šalia pastato įrengta automobilių aikštelė“, – sako V. Janušaitis.
UAB „Scenos techninis servisas“ (STS) vadovas Laurynas Paškevičius primena, kad svarbu ne tik nuspręsti, ar statyti naują, ar rekonstruoti, bet ir dirbant su senų pastatų konvertavimu į naują paskirtį reikia pasirinkti tarp dviejų galimybių: visapusiška restauracija arba dalinis perstatymas.
„Visapusiškos restauracijos atveju, tikėtina, kad tai yra didelės vertės paveldosaugos objektas ir jo konstrukcinės bei architektūrinės transformacijos negalimos. Paprastai tokie pastatai labai problemiški, nes erdvės netinkamos naujai planuojamai funkcijai, juose nėra numatytų zonų pastato inžineriniams tinklams įrengti, konstrukcijos nepritaikytos reikiamoms apkrovoms ir t. t. Tad tokie projektai labai sudėtingi inžinerine prasme. Juk visą inžineriją reikia suintegruoti į pastato erdves (dažnai matomas lankytojui), bet kartu išlaikyti senovinį vaizdą ir tenkinti paveldosaugos reikalavimus. Apšvietimas nėra išimtis“, – pasakoja L. Paškevičius.
Pasak STS vadovo, neretai apšvietimo galimybės būna ribotos ir šviestuvų neįmanoma pakabinti ten, kur norėtųsi. Iki šviesos šaltinių sudėtinga atvesti elektros maitinimo ir valdymo kabelius. Tiesa, nors dabar irgi norime, kad šviestų tiek, kiek reikia, ir ten, kur reikia, šviesos diodų (LED) apšvietimo šaltiniai kur kas mažesni ir skleidžia mažiau šilumos.
„Tai leidžia juos gaminti įvairesnių formų, spalvų, juos montuoti arčiau degių medinių paviršių ir pan. Tobulėjanti technologija leidžia mums tokiose erdvėse pasiūlyti sprendimus, kurie yra kur kas geriau integruoti į erdves dizaino prasme. Jie estetiški ir lengvai prižiūrimi“, – teigia L. Paškevičius.
Dalinės restauracijos atveju atsiranda daugiau laisvės ir galimybių. Statant naujai, net jei imituojamas senas pastatas, galima numatyti nematomas erdves pastato inžinerijai. Tūrius pritaikyti paskirčiai, numatyti pakabos taškus, kabelių kelius ir net medžiagiškumą. Tai atveria kur kas daugiau galimybių.
„Tačiau tokiame objekte yra seno pastato dvasia, tam tikra seno ir naujo sąveika. Į tai būtina atsižvelgti ir suderinti sistemas su architektu. Apšvietimas turi bendro įspūdžio dalis. Jei architektas jį mato dramatiškai, sprendiniai bus visiškai kitokie nei tiesiog funkcinių reikalavimų įgyvendinimas“, – priduria STS vadovas.
„Velux“ pardavimų vadovas Marius Vinclovas teigia, kad, montuojant stoglangius, nėra svarbu senas ar naujas pastatas. Tačiau dažnai tenkant susidurti su daline pastato renovacija, tenka papildomą dienos šviesos šaltinį montuoti, prisitaikant prie esamos pastato konstrukcijos (gegnių išdėstymo plano).
„Stoglangiai užtikrina dienos šviesos patekimą pro stogą ir daugiau įleidžiamo gryno oro į patalpas. Mums, patalpų kartos žmonėms, tai yra naudinga siekiant produktyvumo, geros nuotaikos ir sveiko vidaus mikroklimato. Tačiau stoglangiai yra ir stilinga dizaino detalė, suteikianti patalpai jaukumo, modernumo jausmą. Dizaino prasme galima įgyvendinti begalę originalių sprendimų ir seną patalpą prikelti naujam gyvenimui. Vis dėlto, rinkdamasis stoglangius, architektas turėtų vadovautis dienos šviesos poreikiu pastate bei norimu šviesos kiekiu. Kad į kambarius patektų optimalus dienos šviesos kiekis, langų įstiklinimo plotas turėtų sudaryti 10–15 proc. grindų ploto. Taip pat reikia atsižvelgti į gaminių specifikacijas – stoglangių dydžius, varžą ir šiluminę vertę, pjūvius ir kt.“, – sako M. Vinclovas.
Išsaugojimas – atsakinga statyba
Architektas V. Janušaitis mini restauracijos įtaką klimatui. Pasak architekto, keičiantis klimatui ir mažėjant statybiniams ištekliams pastato renovavimas ar rekonstrukcija yra siektinas ir atsakingas požiūris į architektūrą. Juk pasaulyje yra pavyzdžių, kad naujai paskirčiai pritaikyti galima ir iš pirmo žvilgsnio labai nepalankius statinius, tokius kaip Siloso bokštai, ir paversti juos muziejumi („Zeitz Museum of Contemporary Art Africa“), o buvusius grūdų sandėlius – studentų bendrabučiais (Oslas, Norvegija).
Apie klimato išsaugojimą kalba ir Mažeikių rajono savivaldybės mero patarėjas V. Radvilas. „Gyvename laikais, kai tvarumas yra kone svarbiausias dalykas, todėl visi statiniai turi būti tvarūs – efektyviai funkcionuoti (nestovėti tušti), būti ekologiški, ekonomiški ir t. t. Dėl šios priežasties šalia restauracijos visada turi eiti konversija: pagal poreikį, vietą, bendruomenę, reikalingas funkcijas. Svarbiu faktoriumi tampa skirtingų funkcijų suderinimas, nes pastatai turi būti naudojami nuolat ir visa apimtimi“, – sako V. Radvilas.
Lietuva skaičiuoja nemažai senų pastatų atnaujinimo sėkmės istorijų. Vienas iš tokių – „Vilnius Tech Park“. „Vilnius Tech Park“ gimė iš didelės ir labai gražios idėjos atnaujinti Lietuvos sostinės širdyje mirštančią istorinio Sapiegų parko teritorijoje esančią ligoninę ir ją paversti informacinių technologijų verslo inkubatoriumi. Idėja puiki, o sudėtingas kontekstas šio užmojo įgyvendinimą pavertė kino filmo verta istorija.
„Kai pirmą kartą su architektų komanda įžengėme į Sapiegų ligoninę, į plaučius smelkėsi pelėsių, sumišusių su medikamentais, tvaikas. Oras klampus ir jokio vėdinimo. Tuos kelis varganus saulės spindulius, atrodė, tuoj nupūs per sienų plyšius besibraunantis vėjas. Tiesa, šalto vėjo gūsiai galynėjosi ne tik su šviesa, bet ir su iš radiatorių garuojančia kaitra. Tinkas? Ach, taip… Atrodė, kad tinkas žaidžia lenktynių, kuri siena subyrės pirmoji. Aš negalėjau patikėti, kad 2016 m. viename prestižinių Lietuvos sostinės rajonų galima rasti tokios būklės pastatų. Ir dar juose veikiančią ligoninę…“ – istoriją pradeda architektas Paulius Venckūnas.
Pastatų kompleksas jau skaičiavo daugiau nei pusantro šimto metų. Kiekvienas laikotarpis paliko čia savo pėdsaką. Tai unikalus kompleksas. 2001 m. jis buvo įtrauktas į vertybių sąrašą, tačiau net ir saugotina vertybė nesaugoma tyliai iro. Prieš mažiau nei dešimtmetį rūmai buvo vieną kitą kartą „palopyti“ iš Europos Sąjungos biudžeto. Nors lopytojai padarė statiniui daugiau architektūrinės žalos nei naudos, pakeistų elementų liesti nebuvo galima.
Pastatas buvo atnaujintas iš pagrindų, nors stengtasi išsaugoti vertingas autentiškas detales. Po atnaujinimo darbų už geriausią architektūrą „Vilnius Tech Park“ („A2SM Architects“: Aurimas Sasnauskas, Sla Malenko, Joris Šykovas, Eglė Židonytė, Greta Frišmantaitė, Paulius Venckūnas) buvo apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos jau aštuntą kartą organizuotame konkurse „Žvilgsnis į save 2018“.
Geras tvarios renovacijos pavyzdys yra Sidnėjaus „Crago Flour Mill“ gamykla, veikusi nuo 1897 m., o XX a. devintojo dešimtmečio viduryje sustojusi ir apleista. 2008 m. architektų studija „Allen Jack + Cottier“ („AJ + C“), vykdžiusi gamyklos renovaciją, priėmė strateginį sprendimą statinius ne griauti, bet išsaugoti. Gamyklos komplekse buvo sukurtos 47 unikalios komercinės meno studijos, kurių kiekviena turi savo novatorišką dizainą ir atmosferą. Projektavimo metu buvo atlikta išsami pastato analizė ir ieškoma būdų sumažinti bet kokios naujos struktūros, taip pat ir komunikacijų, poveikį pastatui ir jo istorijai. Didelis dėmesys buvo skiriamas pastate išlikusioms jo garbingos darbinės istorijos detalėms, tokioms kaip įvairaus pobūdžio grūdų malimo mechanizmai, išsaugoti. Atsisakę nugriauti pastatą, architektai sutaupė apie 21 tūkst. tonų anglies dioksido. „Tvariausias dalykas, kurį galime padaryti, yra nekurti naujų daiktų, – teigia „AJ + C“ architektas Peteris Irelandas. – Dažnai sakau klientui, kad viskas yra turtas tol, kol neįrodysime kitaip.“
Inovacijų suteikiamos galimybės
Specialistai teigia, kad visoms naujoms energijos taupymo technologijoms galima pasimokyti tvarumo iš senųjų pastatų. Pavyzdžiui, iki kondicionierių atsiradimo pastatai sėkmingai gelbėjo nuo kaitros dėl kryžminių skliautų ventiliacijos koridoriuose, žaliuzių, nuosvyrų ir mūrų. Senųjų pastatų mūrai geriau sulaiko šilumą žiemą ir šaltį vasarą. Jeigu seni pastatai tinkamai suremontuojami, jie gali naudoti mažiau energijos nei nauji pastatai.
Elektros įranga prekiaujančios bendrovės „Schneider Electric“ rinkodaros koordinatorė Šarūnė Karmonaitė akcentuoja ekologiją, energinio efektyvumo svarbą, komfortą (mikroklimatą), eksploataciją ir draugiškumą aplinkai. Šie kriterijai svarbūs tiek naujai statomam, tiek atnaujinamam pastatui. Bendrovės atstovai teigia, kad kiekvienas pastatas turi savo specifiką ir todėl sprendimai turi būti pritaikyti jo tipui, paskirčiai. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti tuomet, jei pastatas įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą (tuomet siūloma naudotis belaidžiais sprendimais ir nepažeisti sienų). Juk atnaujinimo tikslas – užtikrinti patogų pastato naudojimą.
„Gedimai elektros instaliacijoje didina gaisro pavojų. Todėl, esant galimybei, būtina keisti inžinerinius tinklus, atkreipti dėmesį į atvirus protokolus, nes jie suteikia galimybę plėsti sistemą, sklandžiai integruoti naujas technologijas. Į pagalbą reikėtų pasitelkti patikimus projektuotojus, nes reikalavimai keičiasi dažnai ir ne visi projektuotojai turi patirties, kaip vykdyti senų pastatų atnaujinimo projektus. Inovatyvi programinė įranga ne tik supaprastina bei pagreitina procesus, bet ir užtikrina gerą įrangos būklę, taupo sąnaudas“, – sako Š. Karmonaitė.
Dažnai su senų namų atnaujinimo projektais dirbančios bendrovės „Hydro Building Systems Lithuania“ Baltijos šalių vadovas Rimantas Staknevičius taip pat pritaria, kad kiekvienas projektas yra unikalus ir įdomus. Visuose juose svarbu energinis efektyvumas, kelių funkcijų sujungimas. Todėl „Hydro Building Systems Lithuania“, prieš prisijungdama prie projekto, bando išsiaiškinti valdytojų poreikius, parinkti tokį sprendinį, kuris puikiai atitiktų architektų viziją.
Pasak R. Staknevičiaus, kiekvienas šiandien buityje naudojamas daiktas, pavyzdžiui, langas, automobilis ar televizorius, yra modernus ir apima ne tik su juo siejamą pagrindinę funkciją, bet ir daug papildomų. Jau dabar yra pastatų, kur stiklinės plokštumos išnaudojamos kaip besikeičiantys reklamų stendai. Prie to pridėkime papildomas patalpų vėdinimo, vėsinimo ar šildymo funkcijas.
„Anksčiau buvo teigiama, kad langas daugiausia generuoja tik šilumos nuostolius, tačiau šiandien jis gali būti papildomo vėsinimo ar pašildymo šaltinis“, – pasakoja R. Staknevičius.
