„Pajuokaudamas sakyčiau, kad vertėtų apsišluoti ir pasitraukti iš Neringos, paliekant ją gamtai, o jei rimtai, tai kiekvienas veiksmas čia turėtų būti toks, už kurį nereikėtų vėliau atsiprašinėti savęs, kitų, aplinkos. Žmogiškoji kūryba čia turėtų taip integruotis į gamtą, kad būtų „kaip čia buvusi“ – toks yra didžiausias komplimentas man kaip architektui, kai pasakoma, jog suprojektuotas pastatas atrodo tarsi čia būtų jo pati tikroji vieta“, – sako A. Šablevičius.
Anot jo, toks principas svarbus ir bet kurioje kitoje vietoje, tiesiog Neringoje visos klaidos dar labiau matomos dėl jos unikalumo, subtilumo, pažeidžiamumo. Kad išlaikytume gamtos ir žmogaus interesų dermę, turime elgtis „gamtiškai“ – neišsišokti masteliais (pastatų aukščiai, dydžiai), naudoti natūralias medžiagas. Gamtos interesas tai – ir žmogaus interesas taip pat, nes žmogus – gamtos dalis.
„Neseniai buvau Švedijoje. Tie jų namukai kalnuose – tamsiai rudi, neišvaizdūs, tarsi jokios ypatingos kūrybos nėra, bet toks ryškus pojūtis, kad kiekvienas jų „įsodintas“ į pačią tinkamiausią jam vietą – ar ant kažkokio kupsto, ar natūralios gamtinės terasos, ar ant „įpjauto“ kalno. Taip smagiai jie žiūrisi, ir nereikia jokios dirbtinės įvairovės, nes ją sukuria ta dermė – gamtos ir žmogaus“, – pasakoja architektas. Jo nuomone, šiuo aspektu Neringa veikiausiai yra teisingame kelyje, tik smarkiai „užbiurokratintame“. Bet tai – jau kita problema.
„Neringiškos“ architektūros posūkiai
Kalbant apie tradicinę „neringišką“ architektūrą, reikėtų pasakyti, kad tokia yra ne viena. Iki XIX a. pabaigos Neringa buvo labai vargingas kraštas su rąstiniais nameliais, pastatytais ant kelių akmenų. Viską teko atsiplukdyti iš žemyno, nes nerija – tai kopa, ir čia – tik smėlis ir žuvys, kurias duoda jūra ir marios. Tokia yra istorinė-žvejų namelių tradicija, iš kurios šiandien turime unikalias, autentiškas pastatų detales – lėkius, susijusius su kurėnų vėtrungių ženklais. Vėliau per pašto kelio įtaką ši urbanistika pamažu transformavosi į kurortinę-vilų architektūrą, kuri klestėjo iki II Pasaulinio karo. Vilos įdomios tuo, kad jos neturi būdingos (tipinės) formos. Jos visos skirtingos, nes toks buvo poreikis – išsiskirti iš kitų, būti kitokiais.
To laikmečio pastatų daugiausia išlikę Juodkrantėje. Viloms būdingi prabangūs medžio raižiniai, įvairūs priestatėliai, verandos, lėkštesni stogai. Po karo prasidėjo sovietinio laikotarpio architektūra, kai pradžioje buvo statoma „belekas“, nepakankamai atsižvelgiant į tų pastatų santykį su aplinka. Šio laikotarpio pastatai – vieni problemiškiausių Neringoje. Didžioji dalis tokių pastatų šiandien turi savininkus, todėl, pasak A. Šablevičiaus, tiesiog nugriauti ir pastatyti naujus neįmanoma. Reikia skatinti pastatų šeimininkus investuoti į vaizdo ir kokybės pokyčius pastatus rekonstruojant.
Nauja urbanistinė vizija ir perspektyva
„Derėtų išskirti Neringos vyr. architekto A. Zavišos laikmetį, kurio metu Neringa įgavo savo kryptį tiek urbanistikoje, tiek šlaitinių stogų architektūroje. Būtent tuo metu buvo apsispręsta, kokios krypties laikytis“, – teigia A. Šablevičius. Tuo laikotarpiu buvo atlikta daug rekonstrukcijų, pradėtos taisyti praėjusio dešimtmečio „architektūrinės klaidos“. Vienas dažniausių pokyčių – stogų rekonstravimas iš plokščių į šlaitinius sukuriant ir naujesnę kokybę ir papildomus plotus. Šiandien gyvename rekonstrukcinį-konversinį Neringos laikotarpį, kai iš komunalinių ar buvusių karinių pastatų atsiranda gyvenamieji ir poilsio kompleksai. Keletą jų išplėtojo „Inreal“ grupė – „Labas, Jūra!“ kompleksas Juodkrantėje, „Marių verandos“ Pervalkoje, „Kopų vėtrungių“, „Marių vėtrungių“ ir „Miško vėtrungių“ kvartalas Nidoje. „Aš konversijas labai sveikinu. Kas iš tų apleistų teritorijų? Niekam ten nėra malonu – nei žmogui, nei lapei. Būtina perkurti tai, kas teršia aplinką. Perdaryti tai šiuolaikine kokybe ir estetika“, – teigia A. Šablevičius.
Neringos bendruomenės pokyčiai
Po II Pasaulinio karo senoji istorinė Neringos bendruomenė smarkiai „nukraujavo“ – žuvo, buvo nužudyti arba savo namus paliko virš 80 proc. gyventojų. Į jų vietą kėlėsi itin marga publika tiek iš kitų Lietuvos vietovių, tiek Rusijos gilumos. Sovietmečio pradžioje į Neringą buvo žvelgiama ne kaip į kurortą, bet kaip į žuvininkystės pramonės rajoną. Gyventojų pokytis Neringoje buvo kultūriškai menkinantis – kėlėsi mažesnio išsilavinimo, neretai kitakalbiai, nei istoriškai, nei kultūriškai su kraštu nesusiję žmonės. Šiuo metu stebimas taip pat gana didelis bendruomenės augimas dėl naujuose projektuose „antruosius namus“ įsigyjančių žmonių. Vietiniai neretai juos priima kaip nepageidaujamus. Tokiam požiūriui yra kelios priežastys. Viena jų – vis stipriau ryškėjantis Neringos gyvenimo sezoniškumas. Nuolat čia gyvenanti bendruomenė mažėja, sensta – uždaromos ugdymo įstaigos, žiemą gyvenimas tarsi sustoja, nes „antrųjų namų“ savininkai šaltuoju sezonu gyvena didmiesčiuose. Kita priežastis – įsigydami „antruosius namus“ Neringos naujakuriai „atima“ iš senbuvių buvusį uždarbį iš nuomos. Kita vertus, bendruomenės pokyčiai atveria ir naujų galimybių paslaugų, aptarnavimo, kultūrinių renginių verslams. Tik reikia jas atrasti.
