Vilniaus Gedimo technikos universiteto (VGTU) studentas Aistis 15min papasakojo, kaip šis projektas, užėmęs pirmąją vietą nacionaliniame žurnalo „Structum“ konkurse, tapo jo architektūros magistro studijų baigiamuoju darbu: „Projektą parengiau Ignalinoje, kur praėjusį rudenį, čia atvykęs ir pakilęs virš pušų viršūnių, išvydau neregėtą Lietuvos grožį.
Pušynais apaugusios kalvos, žemumose telkšantys tyro vandens ežerai ir ežeriukai, tarp jų vingiuojantys upeliai, natūralios pelkės mintimis sugrąžino į senovės Lietuvą. Pakerėjo mane ši vieta. Grįždamas namo jau buvau tvirtai apsisprendęs, kad būtent čia rengsiu diplominį projektą“.
Daugybė ieškojimų ir tyrinėjimų leido pajusti jaunajam architektui šio krašto dvasią, gilų lietuvybės pradą ir nesibaigiančią dramatišką kovą už ją.
Pakerėjo mane ši vieta.
Pasak Aisčio, tuo metu, kai A.Smetonos laikų Lietuva plėtė Birštoną, Palangą ir kitus kurortus, Ignalina duso polonizacijos spąstuose. Tad šis projektas – siekis grąžinti istorinę skolą Nalšios žemėms.
Pasak iš Kaišiadorių kilusio jaunojo architekto, Lietuva pribrendo tam, kad investicijos po truputį pasiektų ir Lietuvos regionus. Ypač tuos, kurie tų investicijų yra sulaukę mažiau, kurie susiduria su tam tikrais ekonominiais, demografiniais iššūkiais.
A.Stalaučinskas įsitikinęs, kad regionai turi labai gražią gamtą, kuri yra didžiausias turtas, o architektūra galėtų prisidėti prie konkretaus krašto klestėjimo per rekreaciją ir turizmą.
Tai ne pirmas A.Stalaučinsko projektas Lietuvos regionuose – dar šiais metais architektas sukūrė „Marių polį“, subtiliai įprasminantį Kauno marių vietoje gyvavusias, po vandeniu palaidotas senųjų Rumšiškių gyvenvietes.
2020 metais buvo įvertinta ir Aisčio sukurta urbanistinė vizija Gargždams – „Minijos miestas.“
Jungtis tarp praeities ir ateities
Ignalinos istorija glaudžiai susijusi su projektu atspindėtos vietos pasirinkimu. Būtent ant vakarinio Šiekščio ežero kranto stovėjo medinis tramplinas, tapęs Ignalinos simboliu.
Net ir praėjus daugiau nei 40 metų po tramplino demontavimo, Ignalinos krašto žmonės jį prisimena su nostalgija.
Senasis tramplinas išraiškingai įsiliedavo į miesto paveikslą, tarytum simbolis pasitikdavo įvažiuojančius į miestą ir priminė apie Ignalinos kaip žiemos sporto kurorto idėją.
Vietos žmonių pasakojimu, tramplinas sutraukdavęs šimtus žiūrovų varžybų metu. Šiekščio ežero pakrantė būdavo nugulta žmonių, gyvenimas virdavo ir ant užšalusio ežero ledo. Vykdavo ne tik šuolių slidėmis stebėjimas – susirinkusieji bendraudavo, linksmindavosi, vaišindavosi vietoje kepamais šašlykais.
Būtent iš istorinio konteksto pažinimo kilo pagrindinė projekto idėja ir išsivystė koncepcija – šią pakrantę iš naujo prikelti aktyviam gyvenimui.
Mėginimas pajausti vietą ir jos „pasakojamą“ legendą, skleidžiamą nuotaiką, istorinių, gamtinių, semantinių ir kitų veiksnių kuriamą ypatingą atmosferą, jaunąjį architektą atvedė prie trijų stichijų suvokimo.
„Šuolio“ architektūra suvokiama kaip menas.
Pasak A.Stalaučinsko, šiandien architektūra dažnai pasilieka tik ant žemės, tačiau šiame projekte dangus, žemė ir vanduo susijungia kaip lygiaverčiai veiksniai, kuriantys nepakartojamą patirtį lankytojui.
„Šuolio“ architektūra suvokiama kaip menas, savo galia jungiantis dangų, žemę ir vandenis – tris stichijas, žmogui pavestas kūrėjo.
„Iš gamtos ir architektūros jėgos kylanti energija teikia amžinybės pojūtį – dvasinę ir fizinę stiprybę, svarbią ir reikalingą negandų ir išbandymų kamuojamai visuomenei, – įsitikinęs Aistis. – Po ilgų ieškojimų ir eskizavimų nutariau, kad visą komplekso programą ir užmojus į vieną sujungia žodis ŠUOLIS, įvairiaprasmis simbolis, reiškiantis tiek plačią filosofinę ambiciją, tiek įkūnijantis labai konkretų šuolio slidėmis vaizdinį“.
Šuolio alegorija turi daugybę prasmių. Viena vertus, tai yra siekis pačiam regionui padaryti šuolį, ir tapti tarptautine traukos, turizmo ir sporto vieta. Kita vertus, tai įkūnija ir sporto funkciją – tiek kalnų slidinėjimo, tiek šuolio slidėmis. Tai yra žmogaus, kuris sportuoja, šuolis.
Aisčio sukurtos architektūrinės kompozicijos simbolinę prasmę įkvepia didvyriški Juozo Lukšos–Daumanto (Skrajūno) šuoliai parašiutu, net keletą kartų sėkmingai įveikiant „geležinę uždangą“ (kertant SSRS sieną, nešant žinią apie kovojančią Lietuvą į Vakarus).
Nuo muziejaus – iki SPA
15 tūkst. kv. m ploto aštuonių aukštų kompleksas sudarytas iš trijų tūrių kompozicijos: ant vandens suprojektuoto amfiteatro, šuolio slidėmis tramplino struktūros ir pagrindinio komplekso pastato, prasidedančio kalno tąsa ir išaugančio į apžvalgos bokštą.
Pagrindinis – pirmasis aukštas, kuriame susilieja skirtingos funkcijos, jungiančios pastato vidų ir išorę. Į pastatą patenkama iš aikštelės arba vidinio kiemelio. Taip pat numatytas ir atviras praėjimas po stogu, kur įrengiamas inventoriaus nuomos punktas ir bilietų kasa, dviračių saugyklos. Pro čia galima patekti ir į salę.
Šiame aukšte galėtų įsikurti lankytojų centras – muziejus, vandens pramogų centras (SPA) su vietoje išgaunamo mineralinio vandens sūkurinėmis voniomis, baseinu ir pirtimis, kavinės ir restoranai, virtuvė, boulingo salė, universali įvairių renginių salė.
Kituose komplekso aukštuose suprojektuotos konferencijų salės, administracinės patalpos, apartamentai su bendromis terasomis, skirtomis poilsiui bei aktyvioms veikloms, jėgos treniruočių salė.
Aštuntas aukštas suprojektuotas kaip patekimo į kalnų slidinėjimo trasą pradžia. Čia įrengta kavinė, parduotuvė, nuomos punktas. Į šiame aukšte prasidedančią kalnų slidinėjimo trasą galima patekti tiek per vidų, tiek per lauką.
Kuriant projektą didžiausias dėmesys, kaip prisipažino Aistis, skirtas bendrai tūrinei–erdvinei kompozicijai, neišskiriant ir neakcentuojant kažkurio fasado, o kompleksą kuriant kaip vientisą darnų kūną.
Apdailai naudojami vertikalūs termiškai apdorotos pušies tašai suteikia šilumos, jaukumo, medžiagiškai įprasmina senųjų medinių tramplinų idėją (nors konstrukcijos – plieno ir gelžbetonio).
Mediena dominuoja išorinėje pastato raiškoje. Stiklinės vitrinos pastatui teikia šviesos, šviesos perteklius reguliuojamas žaliuzių pagalba.
Įkvepiantis tikėjimas savo kraštu
A.Stalaučinskas pasakoja, kad jį maloniai nustebino geranoriškas Ignalinos rajono savivaldybės požiūris. Architektą taip pat įkvėpė savivaldybės tikėjimas savo kraštu, noras Ignaliną paversti kurortu.
Rengiant šį projektą, Aisčiui teko bendrauti ne tik su savivaldybe, bet ir su vietos verslininkais, vietos bendruomene. Ignalinoje jis lankėsi keletą kartų. Kartą buvo nuvykęs žiemą, kai buvo užšalęs ledas ir ant ežero žvejojo žvejai. Pasak A.Stalaučinsko, jie teigiamai priėmė „Šuolio“ idėją, skatino „kelti vėją“ ir atgaivinti Ignalinos istoriją.
Jaunasis architektas, šiais metais apsigynęs VGTU Architektūros studijų magistro diplomą, teigia esąs labai dėkingas Lietuvai, už tai, kad suteikė šias studijas.
„Dažnai keikiam, niurzgam, dejuojam, bet, manau, verta pasidžiaugti, kad mūsų aukštosios mokyklos turi programų, kurios – aukščiausio lygio. Architektūra yra viena iš tų programų. Tas išsilavinimo lygis, kuris yra pasiekiamas Lietuvos universitetuose, prilygsta, o dažnai ir lenkia, geriausių Europos universitetų lygį“, – įsitikinęs Aistis.
Nori keisti architektūrinį veidą
Vaikino nuomone, kurti gražesnį pasaulį galima pradėti ir nuo Lietuvos.
„Todėl aš visą savo kūrybinę veiklą ir noriu sieti su Lietuva. Noriu keisti Lietuvos architektūrinį veidą ir žmonių gyvenimo kokybę, taip pat norėčiau sukurti kažką įdomesnio tarptautiniu mastu, ir tokiu būdu garsinti Lietuvos vardą,“ – ateities planais pasidalijo A.Stalaučinskas.
Architektas svajoja, kad tiek Ignalinos projektas, tiek „Marių polis“ būtų įgyvendinti.
Pasak jo, Ignalinos savivaldybė ir meras tam rodo iniciatyvą, juk „Šuolis“ ženkliai prisidėtų prie Ignalinos miesto proveržio. Būtų sukurta nauja, patraukli, įdomi ir šiuolaikiška terpė renginiams, pramogoms bei sportui. Tokiu būdu išaugtų į kurortą atvykstančių žmonių srautai, ilgesniam laikui čia pasiliktų pravažiuojantys turistai.
A.Stalaučinskas priduria, kad sportas ir sveikatingumas yra labai svarbu, tačiau tai – tik priemonė siekiant didžiojo tikslo – stiprios, sveikos ir klestinčios Lietuvos.
Tokie architektūros objektai kaip „Šuolis“, jo įsitikinimu, prisidėtų prie didžiojo tikslo – Lietuvos regionų suklestėjimo.
