– Prieš mėnesį teigėte, kad išsaugoti buvusio Kelių policijos pastato greičiausiai nepavyks. Visi ką tik pasibaigusiame architektūros konkurse geriausiai įvertinti darbai dabartinio pastato integracijos nenumato (turbūt net D.Navidausko architektų studijos pasiūlymą sunkiai būtų galima vertinti kaip integraciją). Kaip vertinate ekspertų sprendimą?
– Manau, kad tarp pastatą saugančių projektų buvo keli, kurie savo architektūrine idėja lenkia nugalėtoją. Pirmąją vietą užėmęs projektas tikrai nėra blogas – jis geriausias iš visų, kurie siūlė pastatą griauti. Neaišku tik, kam reikėjo reikalauti saugojimo, jei vėliau savomis rankomis architektai pasiūlo pastatą sunaikinti?
Paskelbti rezultatai kelia nemalonų svetimos gėdos jausmą, nes konkursu pasinaudota, kad būtų galima įteisinti griovimą, o ne tam, kad išrinktume geriausią architektūrinę idėją. Matant, kokie projektai laimėjo antrąją ir trečiąją vietas, atrodo, kad visi, kurie siūlė saugoti pastatą, net nebuvo vertinami, nors tarp jų buvo žymiai geresnės architektūros pavyzdžių.
Šiuo atveju buvo bandoma išsisukti nuo aiškaus atsakymo, ar pastatas turės likti, ar ne, ir tai padarė didelę įtaką konkurso rezultatams.
Gaila, bet tokį pastato likimą buvo galima nujausti dar iki konkurso pabaigos, nes didelė dalis sėkmės priklauso nuo to, kokia užduotis keliama jo dalyviams. Šiuo atveju buvo bandoma išsisukti nuo aiškaus atsakymo, ar pastatas turės likti, ar ne, ir tai padarė didelę įtaką konkurso rezultatams.
– Kokia jūsų nuomonė apie konkursui pateiktus projektus, kuriuose integracija buvo numatyta? Ar jie jums, kaip pastato išsaugojimo šalininkui, atrodo tinkami?
– Keli iš jų buvo tikrai puikūs. Vienas įdomiausių siūlymų siekė palikti esamą pastatą ir jį apgobti naujais biurų pastatais, sukurti kokybišką, uždarą vidaus erdvę. Svarbiausia, kad tai buvo ne tik pastato pasiūlymas, bet ir drąsi kūrybinė pozicija. Sėkmingai realizavus tokį projektą, jis neabejotinai būtų pripažintas ne tik Lietuvoje.
Kitas sėkmingas darbas siūlė nesaugoti senojo pastato fiziškai, tačiau pagal originalų projektą jį iš naujo atstatyti naudojant šiuolaikines medžiagas kiek kitoje vietoje. Tai kontroversiškas siūlymas, bet jis gana logiškai vysto dabartinio pastato diktuojamą scenarijų ir jį pratęsia gilyn į teritorijos vidų. Šio projekto autoriai išlaikė reikiamą distanciją tarp seno ir naujo, siūlė savotišką pradžią naujam verslo kvartalui.
Saugančiųjų projektų buvo dauguma, nors ne visiems pavyko šią sunkią užduotį įveikti. Labiausiai nesmagu dėl to, kad gauti pasiūlymai įrodė, kad esamas pastatas gali tapti naujo, modernaus verslo centro dalimi, bet, deja, buvo nueita lengvesniu keliu.
– Visuomenei kyla klausimas, kodėl kelerius metus nenaudotas buvęs Kelių policijos pastatas architektų bendruomenei parūpo tik tuomet, kai jį įsigijusi bendrovė „Lidl Lietuva“ paskelbė norinti statinį griauti?
– Iškeldinus Kelių policiją, pastatas buvo perduotas Turto bankui, jam ieškota pirkėjo. Kokiomis sąlygomis tai daryta, nebuvo žinoma iki pat 2016 metų pavasario.
Buvęs Kelių policijos pastatas įrašytas į dar 2008 metais Lietuvos architektų sąjungos sudarytą ir Kultūros paveldo departamentui pateiktą XX amžiaus antrosios pusės architektūros objektų, galinčių būti vertingais, sąrašą. Taip pat jis buvo įtrauktas į architektūros istorijai skirtus leidinius: Vilniaus naujosios architektūros gide pastatas ne tik aprašytas, bet jo nuotrauka pasirinkta kaip skyriaus apie postmodernizmo laikotarpį sostinėje viršelis.
Kai „Lidl Lietuva“ įsigijo šį pastatą, mažai kas žinojo, kad jis nebenaudojamas ir niekas nė nemanė, kad jį ketinama griauti.
Visa tai įvyko po to, kai buvo atmestas „Lidl Lietuva“ prašymas išduoti leidimą pastatui nugriauti.
Pastaruosius kelerius metus pastatas nebuvo saugomas, bet išliko gana geros būklės: nebuvo nei išdaužtų langų, nei kiauro stogo. Tą rodo ir prieš pusmetį architektų rengtos akcijos metu darytos nuotraukos.
Po šios akcijos objekto teritorija buvo aptverta, pradėta saugoti, tačiau būtent tada pastatas per trumpą laiką buvo nuniokotas taip smarkiai, kad vargu ar galės būti nesunkiai rekonstruojamas. Jis kelis kartus degė, liko be langų, buvo išardytos galerijos, vitrinos ir viskas, ką galima nesunkiai išmontuoti. Visa tai įvyko po to, kai buvo atmestas „Lidl Lietuva“ prašymas išduoti leidimą pastatui nugriauti.
– Ar buvęs Kelių policijos pastatas architektūriškai tikrai vertingas?
– Nėra vieno atsakymo, kas yra vertinga, o kas ne. Tai reliatyvus dalykas, kuris kinta kartu su laiku, su visuomene ir yra neatsiejamas nuo ekspertinio vertinimo bei aktyvių diskusijų.
Moderniosios architektūros paveldo apsauga pasaulyje besirūpinančios Docomomo organizacijos teigimu, objekto vertę nusako keli aspektai, nors konkretus pastatas nebūtinai turi atitikti juos visus. Svarbu, ar objektui būdingas naujų medžiagų, sprendimų arba technologijų panaudojimas, ar pastatas buvo suprojektuotas naujai paskirčiai ar misijai atlikti, ar nagrinėjamame objekte pastebima kokia nors kūrybinė koncepcija, išorinė kokybė, autoriaus meistrystė, ar statinys buvo apdovanotas, pripažintas ir pastebėtas srities specialistų arba profesinės spaudos, ir panašiai.
Vertinant Kelių policijos pastatą akivaizdu, kad jis tenkina bent kelis iš šių punktų. Tai profesionalios, autorinės architektūros pavyzdys, nestokojantis konceptualumo ir formų bei mastelio meistrystės. Kuomet buvo pastatytas, šis pastatas padarė didelę įtaką ištisai tuo metu jaunų architektų kartai.
– Kuo, jūsų nuomone, buvęs Kelių policijos pastatas išsiskiria iš kitų sovietinių objektų?
– Pastatas nėra toks jau sovietinis – iš esmės jis projektuotas pagal pasaulines to meto architektūros madas. Kaip rašė Audrys Karalius, jis yra postmodernizmo „grynuolis“ – kuriam būdinga ironija, simboliai, dėmesys masteliui ir vietos specifikai.
Jis yra postmodernizmo „grynuolis“ – postmodernizmo, kuriam būdinga ironija, simboliai, dėmesys masteliui ir vietos specifikai.
Tuomet, kai buvo pastatytas, jis buvo pakankamai maištingas. Pastate yra paslėptų metaforų, pavyzdžiui, pistoletas plane, šaudymo angas primenančios stogo detalės, taip pat netikėtų detalių, plastiškų formų. Tai labai žaismingas projektas. Sakoma, kad Sovietų Sąjungoje kurtas postmodernizmas stokojo ironijos, tai štai Kelių policijos pastatas – tikrai ironiškas ir bandantis oponuoti sistemai. Tai lietuvių autorių kūrinys, realizuotas Nepriklausomybės aušroje ir puikiai įamžinantis tą laikotarpį, kuris vedė į valstybės atkūrimą.
Deja, šiandien jį įtraukti į Kultūros vertybių registrą darosi vis mažiau realu. Pats pastatas per pusmetį buvo taip smarkiai pažeistas, kad greičiausiai jo išsaugoti nebepavyks. Spaudimas politikams „nestabdyti investicijų“ irgi gana stiprus.
– Kokią įtaką sprendžiant sovietmečiu iškilusių pastatų likimą turi architektai, kurie patys suprojektavo juos?
– Formaliai architektai išsaugo ir negali prarasti neturtinių autoriaus teisių. Tačiau realiai, kad šie pastatai išliktų, jie beveik nieko negali padaryti. Nebent tik viešai pasisakyti.
Kartais paveldu besirūpinantieji turi saugoti pastatą nuo jo paties autorių, kurie nusamdomi tam, kad parengtų rekonstrukcijos projektą. Taip tarsi bandoma sumažinti galimybę, kad kas nors prieštaraus vertingo pastato perkūrimui. Tačiau dažniausiai atsakingai į savo sritį žiūrintys ir paveldu besirūpintys profesionalai gina kokybiškus kūrinius ir nenori taikstytis su trumparegiškais ar neetiškais poelgiais.
Egzistuoja nebylus sutarimas ginti gerą, kokybišką architektūrą, nes jos sukuriama labai nedaug.
– Kuo, jūsų nuomone, ypatinga sovietmečio architektūra?
– Sovietmečiu architektai neturėjo galimybės naudoti tiek daug kokybiškų, ilgaamžių medžiagų, buvo ribotas statybinių elementų pasirinkimas, gana prasta darbų kokybė. Tuo tarpu architektūra, palyginti su Vakarų šalimis, nebuvo tokia jau kitokia.
Modernizmas siūlė naują technokratinę utopiją, architektūroje ir kultūroje buvo stiprus tikėjimas racionaliuoju protu. Nors į mūsų šalį tam tikros tendencijos vėlavo, valdžia bandė kištis į kai kuriuos sprendimus, bet kūrybine prasme architektūra nebuvo tokia jau prasta. Ypač Lietuvoje, kuri garsėjo savo architektais.
Šiandien labai akcentuojamas energetinis efektyvumas, lankstumas, funkcionalumas, ekonomiškumas. Kūrybine prasme architektūra tapo skubotesnė, ji mažiau apgalvota, sprendimai priimami greitai ir niekas nesitiki, kad pastatas tarnaus daugybę metų, svarbu, kad jis atsipirktų per numatytą laiką.
Postmodernizme imta prieštarauti racionaliam protui, atsirado erdvė subjektyvesnei, individualesnei pozicijai, laisvai derinami skirtingi interesai, sprendimai, simboliai, perkuriama, naudojamos citatos iš praeities. Šių dienų architektūra labiau atspindi rinkos tapimą globalia, vyrauja finansų ir informacijos srautų diktuojama architektūra.
Tai nebūtinai yra blogas bruožas, nes viskas priklauso nuo autoriaus gebėjimo interpretuoti naują realybę ir pasiūlyti kažką, kas turi prasmę. Aplink mus keliauja nauja racionalizmo ir technokratijos banga, kuri tuo pat metu maišosi su populiariąja kultūra, noru sublizgėti, stebinti ir nors trumpam tapti dėmesio centru – būtent tai pavyko buvusiam Kelių policijos pastatui.
