M.Šiupšinsko interviu, kuriame aptariamos Lietuvos sostinės architektūrinės bei urbanistinės tapatybės, kylantys iššūkiai, žiniasklaidai išplatino Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Interviu yra ciklo „Identitetas: architektūrinis ir urbanistinis Vilniaus miesto veido kismas“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
– Pradėkime nuo, koks yra jūsų asmeninis santykis su Vilniaus miestu?
– Aš gimiau Vilniuje, bet jame neaugau, todėl mūsų ryšys mandagiai atsargus. Negaliu užtikrintai teigti, kad žinau, koks jis iš tikro yra ir koks turėtų būti, nes dalis Vilniaus istorijos mane pasiekė netiesiogiai, o per tėvų ir giminaičių pasakojimus, jų atsiminimus, taip pat architektūros patriarchų biografijas. Kita vertus, trečdalis gyvenimo prabėgo būtent čia, todėl man rūpi, kaip šis miestas kinta. Pokyčiai būtini gyvam miestui, bet atsinaujinimas pats savaime dar nėra privalumas. Labai svarbu, kad nauji sluoksniai nenustelbtų, bet subtiliai praturtintų miesto pasakojimą.
– Ar galėtumėte nusakyti Vilniaus tapatybę – tokią, kokia ji yra dabar?
– Nebent tokią, kokia ji yra man. Man Vilniaus tapatybė atrodo daugialypė ir daugiasluoksnė. Yra miestų, kuriuos galima pristatyti per vieną siužetinę liniją, per kokią nors klišę. Pralekiantis turistas tą klišę atsimena, bet iš tikro miesto lieka nepažinęs. Vilniui sunku tokią etiketę užklijuoti, nes jame per ilgus metus veikė skirtingos tautos, egzistavo skirtingos kultūrinės įtakos, miesto dalys planuotos vienokiu istoriniu laikotarpiu, o realizuotos jau kitu. Tarkime, gotikinės gatvės užstatytos barokiniais fasadais, lenkmečio generalinis planavimas nepamirštas ir sovietmečiu. Arba urbanistinė kalva, kurios idėja gimė XX a. viduryje, o realizuojama jau laisvos rinkos sąlygomis. Taigi Vilnius labai įvairus, ir jame savo vietą gali rasti labai skirtingi žmonės ir požiūriai. Tik svarbu, kad viena grupė neimtų galvoti, jog Vilnius yra tik jų, kad jų miesto vizija svarbesnė ir turi dominuoti. Vilnius yra įvairus ir jam svarbu šios įvairovės neprarasti.
Šiandien miestą vis labiau formuoja miestiečiai – tuo reikėtų pasidžiaugti.
– Kas, jūsų nuomone, formuoja miestą? Koks gyvenimo būdas miestiečiams diktuojamas Vilniuje?
– Architektai vis mažiau tikisi pakeisti žmonių gyvenimo būdą, gal praeitame amžiuje jiems buvo suteiktas toks mandatas, bet dabar viskas kiek kitaip. Tiek sovietinėje santvarkoje, tiek šalyse, kur buvo kuriama gerovės valstybė, didžiausias architektų užsakovas buvo valdžia, atstovaujanti visus, tad kurti galėjai ne konkrečiam, bet teoriniam, galbūt idealizuotam žmogui. Šiandien miestą vis labiau formuoja miestiečiai – tuo reikėtų pasidžiaugti. Deja, jie ne visuomet žino, kaip tinkamai siekti savo tikslų ir dėl to daro apmaudžių klaidų. Mano manymu, architektas turėtų būti tas pagalbininkas, kuris galėtų iš norų virtinės išgryninti tikruosius poreikius ir padėti žmogui juos įsisąmoninti. Jei tiek pavyktų, rezultatas jau bus visai neblogas.
Kita vertus, miestiečiams buitį visad diktuoja ekonomika ir infrastruktūra. Pavyzdžiui, vidutinio pirkėjo gaunamos paskolos dydis lemia pardavimui statomo būsto didėjimą ar mažėjimą. Jei didesnės sumos žmogus negali išleisti, tai vystytojas arba aukoja kokybę, arba mažina būsto vieneto kvadratūrą. Šiandien yra masiškai statomi 55–60 kvadratinių metrų kotedžai, nors prieš keletą metų tai atrodė nerealu. Gyvenseną keičia ir infrastruktūra, kurią dažnai žmonės ignoruodavo, o dabar ima suprasti, kaip svarbu greta turėti ne tik pievą, bet ir patogų susisiekimą, paslaugas.
Visgi mieste svarbi ne tik buitis, bet ir viešas, visuomeninis gyvenimas. Jam skleistis nepakanka utilitariai sutvarkyto miesto, čia gerokai svarbiau miesto kultūra, tradicijos. Svarbu ir kokias istorijas geba atskleisti miesto centras, viešosios erdvės, ar jos įdomios, ar nuolat aktualizuojamos dėl autorinio dizaino arba miestiečių iniciatyvų. Architektai čia gali nuveikti išties nemažai, bet kol kas tas potencialas nėra deramai išnaudojamas. O juk miesto įvaizdis labai priklauso nuo viešųjų erdvių, todėl jos turi atsirasti kaip kultūrinio dialogo rezultatas – čia negalima skubėti, elgtis nepamatuotai.
– Kokias pagrindines Vilniaus miesto problemas įžvelgiate? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriame?
– Turbūt dalį jau paminėjau: aplinkos vienodėjimas, utilitarus požiūris į viešąsias erdves ne kaip į kultūrinį darinį. Tai nėra tik želdynų ir suoliukų klausimas. Juk mieste kiekvienas turi rasti sau vietos, todėl parkai ir skverai turi būti kuriami ne tik šeimoms su vaikais, bet ir kitokių lūkesčių turintiems miestiečiams. Tam reikia erdvių, kurios turi idėją, kurios yra išskirtinės ir sujungiančios praeitį dabartį ir ateitį.
Antra problemų grupė yra infrastruktūrinė. Tiek viešasis transportas, tiek socialinės paslaugos vejasi paskui plėtrą ir dažnai vėluoja. Dešinysis krantas auga, bet juk kartu turi smarkiai keistis transporto infrastruktūra, o ji beveik stovi vietoje. Senieji rajonai turi nemažą darželių ir mokyklų tinklą, bet nauji daugiabučiai kuriasi visai kitur. Bandoma tą chaotišką plėtrą sustyguoti, bet tai – titaniškas darbas.
– Kaip manote, į kokius kitus pasaulio miestus galbūt reikėtų lygiuotis Vilniui?
– Reikėtų ne tiek lygiuotis, kiek stebėti ten vykstančius procesus, perimti gerąsias praktikas, bet nepamiršti pasimokyti iš klaidų. Jei kalbame apie infrastruktūrą, tai reikėtų žiūrėti į Europos miestus su panašiu gyventojų skaičiumi. Tarkime, Roterdamas, Antverpenas, Leipcigas mums gali būti įdomūs analogai. Kita vertus, Vilnius yra sostinė, todėl svarbu, kaip tvarkosi tokios sostinės kaip Helsinkis, Kopenhaga, Dublinas.
– Jei neklystu, miesto istorija yra viena iš jūsų domėjimosi sričių. Kaip vertinate Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10 metų? Kokius paskutiniojo dešimtmečio čia įgyvendintus projektus išskirtumėte? Kokia kryptimi juda Vilnius?
– Jei ieškotume gerųjų pavyzdžių, galėčiau paminėti „Ambraso architektų biuro“ projektą „Baltic Hearts“. Jis man įdomus ne tik forma, bet ir tuo, kaip įsilieja į aplinką, kaip reaguoja į panoramas atsiveriančias nuo Šeškinės kalno. Deja, bet greta statomi nauji projektai tokiu subtilumu nepasižymi.
Kalbant apie gyvenamąją architektūrą, išskirčiau „Aketuri architektų“ projektus, taip pat kai kuriuos „Paleko architektų studijos“ darbus. Tarkime, Rasų namų kvartalas daugumai nekelia abejonių, nors yra keletas kitų projektų, kuriuose, mano manymu, pritrūko supratingumo iš užsakovų pusės ir rezultatas nėra toks geras, koks galėjo būti.
Deja, vienus iš blogiausių pokyčių Vilniuje taip pat sieju su gyvenamąja architektūra. Konkrečių projektų nesinori minėti, bet nauji daugiabučių kvartalai, statomi gana arti centro, ne tik nepuoselėja vietos dvasios, bet savo dizaino kokybe labai mažai skiriasi nuo pigiausių ekonominės klasės kvartalų miesto pakraščiuose. Savo urbanistinėmis idėjomis dalis panašių projektų yra blogesni net už sovietmečio daugiabučių kvartalus.
Savo urbanistinėmis idėjomis dalis panašių projektų yra blogesni net už sovietmečio daugiabučių kvartalus.
Nepaisant visko, tokie kvartalai yra statomi, butai juose sėkmingai parduodami, ir kritikos girdisi labai mažai. Visgi man yra nesuvokiama, kaip Žvėryne, Naujamiestyje ar panašiu atstumu nutolusiuose miesto dalyse projektuojami visiškai „neįdarbinti“ pirmi aukštai arba, dar blogiau, jei jie nesistengia formuoti socialios gatvės erdvės. Problema yra ir vadinamosios „gated communities“. Taip kuriamos problemos ateities miestui, ir man dėl to labai apmaudu.
– Kokią Vilniaus viziją matote?
– Tikiuosi, kad Vilnius išliks įdomus ir daugialypis, kad jame bus kuo mažiau šabloniškų projektų, nesakančių nieko įdomaus apie vietą ir laikotarpį, kuriame jie atsirado. Ateities Vilniuje matyčiau daugiau miestietiškų erdvių, kuriose maišosi funkcijos, naujų kvartalų, kurių pirmi aukštai pilni gyvybės, o ne aklinų sienų. Ir labai norėtųsi, kad projektai šiame mieste turėtų daugiau drąsos ne žaidžiant su forma, bet kūrybiškai eksperimentuojant su turiniu, kad, juos aplankęs, įsimintum ilgam ir norėtum sugrįžti.
