„Po karo Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, reikėjo daug pigaus būsto, tad buvo vykdoma industrinė statyba. Būsto problema pagal tų laikų supratimą buvo sprendžiama pristatant tokių gana monotoniškų, vienam gyventojų tipui skirtų būstų, – pokalbį pradeda architektas. – Dabar Lietuvoje tie vieno tipo būstai sudaro didelę dalį būstų rinkos.
Pagrindinė šitų daugiabučių kvartalų problema – monotoniškumas. Be to, jie neturi miestui būdingų viešų ir privačių erdvių sistemos ir atribojimo.
Juk jie buvo kurti ideologiniais laikais, kai buvo tikima socialinės santaikos iliuzija: visi gyvens bendrai, komunoje, žalioje aplinkoje augins savo vaikus, važinės viešuoju transportu...“
– Kada įvyko pirmieji architektūriniai – idėjiniai poslinkiai miesto urbanistikos planavime?
– Apie 1980 metus Europa pamatė, kad šie daugiabučiai kvartalai nėra panacėja – juose komunos nesikuria, o žmogui yra priimtinas tam tikras erdvės, bendruomenės dydis. Pačios bendruomenės formuoja uždaras struktūras, o šeimos vaikus nori auginti saugioje aplinkoje.
Daugiabučiai kvartalai nėra panacėja – juose komunos nesikuria, o žmogui yra priimtinas tam tikras erdvės, bendruomenės dydis
Vakarietiška visuomenė ėmė vystytis tų erdvių smulkėjimo keliu. Viešųjų erdvių – aikščių, skverų – tvarkos ir priežiūros darbai tapo savivaldybių jurisdikcijos dalimi, o už privačias erdves ėmė atsakyti pačios bendruomenės.
Daniško-olandiško būsto pavyzdys: visi gyvena 4–5 aukštų name, kuriame kiekvienas turi terasėlę, kiemo gabalėlį ir taip tarpusavyje bendrauja.
Tokiu būdu pradėjo formuotis šiuolaikinės struktūros, kurias mes matome kaip patrauklų, europietišką būstą.
– O kokia linkme judėjome mes?
– Pas mus sovietinis periodas užsitęsė. Net Pilaitės mikrorajonas, formuotas jau nepriklausomoje Lietuvoje, dar buvo darytas pagal tą pačią dogmą – hipertrofuotas kiemų erdves. Nors jau ten ir radosi atskirtis tarp gatvių ir kiemo erdvių, bet vis tiek tie rajono kiemai yra per dideli, o namai per aukšti.
Mūsų pirmieji bendrieji miesto planai buvo daryti tuo laikotarpiu, kai vyko didysis ekonominis virsmas. Tada miestas pamatė, kad jis nebegali nieko kontroliuoti – jis nebėra pagrindinis vystytojas.
Miestas dabar atsako tik už teritorijos suplanavimą ir infrastruktūrą, o būstus stato privatus verslas. Deja, buvo nueita tokiu „laukiniu keliu“: mes nieko nereguliuojame, vystytojai patys nusprendžia, ką jie daro, ir savivaldybė juos tik aptarnauja. Rezultatas buvo toks, kad vieni vystytojai dirbo atsakingai, o kiti ne ir paliko krūvą nebaigtų projektų.
Šiandien turime skylių, plyšių, gabalus ne visai pavykusios privatizacijos, turto išskaidymo pasekmių, ir tie nauji projektai, kuriuos vystėme naujoje teritorijoje apie miestą (Perkūnkiemis ir t.t.) irgi nebuvo sėkmingi – perkrauti, jose nedaug laisvų erdvių. Jose savivaldybė nesugebėjo suformuoti nei aikščių, nei skverų, nes apie tai tuo metu niekas negalvojo.
Visgi kvartalą reikia vystyti kompleksiškai: savivaldybė daro viešąsias erdves, stato mokyklas, o privatūs vystytojai stato būstus. Deja, iki tokio modelio mes taip ir nepriaugome, ir kad priaugsime – šansų vis mažėja.
– Kaip, idealiomis sąlygomis, turėtų būti vystomi urbanistiniai projektai?
– Aš visada buvau už tai, kad savivalda turėtų didesnę įtaką ir didesnę atsakomybę. Turime gerų pavyzdžių – projektai, kurie buvo daryti kompleksiškai, lyginant grynai su privačių vystytojų supirktais ir pastatytais kvartalais.
– O koks likimas laukia senųjų sovietinių daugiabučių mikrorajonų?
– Situacija paprasta – gyventojai sensta ir jaunimas tuos rajonus palieka.
– Ar renovacija galėtų pagerinti šią situaciją?
– Žinoma, renovacija yra būtina, tačiau to, kas dabar yra daroma, tikrai nepakanka. Jeigu širdies nepakankamumu sergančiam žmogui uždėsime kailinius, jis nepasveiks. Tie namai turi daug bėdų, ne tik šiluminę varžą ar neefektyvias šildymo sistemas.
Kvartalą reikia vystyti kompleksiškai: savivaldybė daro viešas erdves, stato mokyklas, o privatūs vystytojai stato būstus. Deja, iki tokio modelio mes taip ir nepriaugome, ir kad priaugsime – šansų vis mažėja.
Kaip jau minėjau, didesnė problema – bendras tų rajonų suplanavimas. Šiandien žmonės nori saugesnių, privatesnių erdvių. Jeigu jie to neranda tame kvartale, ieško kito. Kai neranda tinkamiausio varianto, pradeda statytis namą už miesto – taip formuojasi priemiesčių žiedas.
Urbanistinio sprogimo tendencija, kuri Europos miestuose vyko prieš 30–50 metų, dabar vyksta apie didžiuosius mūsų miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį.
Panaši situacija yra ir mažuosiuose miesteliuose, kur daugiau uždirbantys gyventojai stengiasi susikelti į atskirą gyvenamųjų namų kvartalą toliau už miesto centro.
Bėgimas iš miesto vyksta visur, ir tai paradoksas, nes Lietuvos miestuose gyventojų skaičius mažėja, miestai retėja, o mes vis tiek statome naujus kvartalus už jų ribų. Jeigu miestai neras įrankių, kaip pritraukti investuotojus atgal, nežinia, kaip atrodys miestas netolimoje ateityje.
Galime turėti įdomų senamiestį, centrus, kurie mums bus patrauklūs laisvalaikio praleidimui, toliau tą žiedą sovietinio miesto, kuris, jeigu dar 20 metų jokių radikalesnių veiksmų nesiimsime, gali stovėti pustuštis (arba jame apsigyvens socialiai problemiškesnės bendruomenės), ir toliau turėsime priemiesčius.
Tai – savotiškas amerikietiškojo miesto modelis, tačiau nesinori, jog mūsų miestai eitų tuo keliu. Deja, tenka pripažinti, jog tai yra neišvengiama mažiau kontroliuojamos plėtros pasekmė.
– Jauni žmonės vis dažniau keliasi į apleistas miesto centro infrastruktūras – gamyklų teritorijas, vadinamuosius loftus. Galbūt nenaudojamų erdvių atgaivinimas galėtų paskatinti jaunimą sugrįžti į miesto centrą?
– Yra daugybė visokių scenarijų. Išties yra daugybė kvartalų, kurie stovi tušti. Lietuvos miestuose daug tokių pramoninių teritorijų, išdalintų po gabalėlį, apleistų, kuriose vyksta kažkokios smulkios veiklos.
Geresnėse vietose esančiose teritorijose, turinčiose geriau pritaikomas sovietmečio statinius (gamyklos Vytenio g., Vilniuje), sėkmingai vystosi naujos gyvenvietės. Tačiau reikia pripažinti, jog loftuose vaikus auginti yra sudėtinga. Juk vaikui reikia ir kiemo, ir žaidimo aikštelės.
Šiuo metu Vilniaus mieste yra apie 500 ha teritorijų, kurios galėtų būti perstatytos, pakeistos, ir jų pakaktų tam, kad gyventojų skaičių išlaikantis miestas galėtų sėkmingai vystytis dar 10–15 metų, neformuojant nė vieno būsto periferijoje.
Aišku, taip nebus, yra rinka, ir žmonės turi teisę rinktis. Tačiau mes galime sudaryti jiems sąlygas rinktis. Jeigu iš tikro atsiras gerų projektų mieste, suprantama, kad žmonės į juos kelsis.
Natūralu, kad gyventi ten, kur yra gera infrastruktūra, bus visuomet patraukliau nei ten, kur infrastruktūros visiškai nėra (reikia kasdien vaikus vežioti patiems į mokyklą, atsivežti gydytoją ir pan.)
