– Kas, jūsų manymu, yra kokybiška gyvenamoji aplinka bei architektūra?
– Pirmas dalykas, ateinantis į galvą, yra šviesa, ypatingai – saulės. Natūrali šviesa stipriai kilsteli gyvenamosios aplinkos bei architektūros kokybę. Gyvenant mažai saulės gaunančioje šiaurės šalyje, tokioje kaip Danija, natūralią šviesą įlieti į architektūrą – ypač svarbu. Dienos šviesa būtina norint sukurti ne tik malonią, bet ir sveiką gyvenamąją aplinką.
Galimybė būti arti gamtos – taip pat būtina aukštos kokybės architektūros ir gyvenamosios aplinkos savybė. Tyrimai rodo, jog artimas ryšys su gamta stiprina tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą.
Įsivaizduokite, jog einate labai tankiu ir gyvybės kupinu miestu, kur iš abiejų gatvės pusių – pastatai. Staiga prieš jus atsivėrusios mažos žalios erdvės leidžia saulei užlieti gatvę. Tuomet jūsų žingsnis sulėtėja, kvėpuojate laisviau ir gal net užsimirštate, jog esate mieste. Danų kalba tokias vietas vadiname miesto plaučiais: mažomis žaliomis erdvėmis, kuriose galima pabėgti nuo sauso miesto oro bei laisvai kvėpuoti. Tokie miesto plaučiai daro urbanizuotai aplinkai neabejotinai teigiamą įtaką, teikia pavėsį, vėsina miesto orą bei surenka lietaus vandenį. O taip pat tai – puikios vietos pasimatymams ar vietinės bendruomenės susitikimams.
Architektūros kokybei įtaką daro ir pasirinktos statybinės medžiagos. Renkantis tik vieną ar dvi medžiagas galima pasiekti paprastesnę ir aiškesnę architektūrinę estetiką.
– Kokį apibūdinimą, kaip architektė iš Skandinavijos, žodžiams skandinaviškas minimalizmas, šiaurietiškas dizainas suteiktumėte? Taip pat sąvoką skandinaviškas minimalizmas galima skelti į dvi dalis – skandinaviškąjį bei minimalizmo Ar tai – sinonimai?
– Šiaurietiško dizaino išraiškai iš tiesų būdingas paprastumas. Tai tikrai labai įsišakniję į mūsų estetikos suvokimą. Drauge mūsų dizainas skleidžia tam tikrą paslaptingą atmosferą, kurios dėka prisilietimas prie keraminio puodelio gali suvirpinti jausmus, o kavos gėrimo paprastumas gali tapti tam tikru potyriu.
Skandinaviškas minimalizmas vilioja pojūčius ir virpina pasąmonę bei intuiciją. Grubus ir tartum purvinas skiedinys tarp švedų architekto Sigurdo Lewerentzo pastatų plytų suteikia jiems kiek išplaukusį (blurred) vaizdą, tačiau drauge – rafinuotą estetikos išraišką plytų sienai, kuri kitu atveju būtų itin paprasta ir neišskirtinė. Tad galima tiesiog pasirinkti paprastą statybos medžiagą, kuri įprastai nėra pastebima ar pagrindinė pastato charakterio dalis. O tuomet – atrasti jos esmę, suvokti ir išplėsti jos potencialą.
Man Skandinavija yra natūrali šviesa, jūra, debesys, lietus, rūku aptraukti horizontai. Mano manymu, geriausiai ją iliustruoja islandų tapytojo Georgo Guðni Haukssono paveikslai, kupini subtilių matinių atspalvių. O minimalizmas – tai tartum paprastumo atradimas bei jo įliejimas į laukinę gamtą bei nuolatos besikeičiančias oro sąlygas.
– Ką patartumėte siekiantiems namuose susikurti skandinaviškąjį minimalizmą? Galbūt siekti lietuviškojo arba baltiškojo minimalizmo?
– Aš visuomet skatinu vertinti tiek savą kultūrą, tiek ieškoti įkvėpimo kitose. Įkvėpimo grožis gali būti visur, tereikia stengtis jį pamatyti.
Ieškoti įkvėpimo kitose tradicijose svarbu, kadangi tai skatina mus atsinaujinti, pažvelgti į savo kultūrą iš kito požiūrio taško. Tačiau taip pat nereikia leisti šioms inspiracijoms dominuoti bei užgožti savą, pavyzdžiui, lietuviškąją, kultūrą ir suvokimą. Savas estetinis suvokimas išskiria jūsų šalį iš kitų.
Tyrinėjant skandinavišką minimalizmą siūlau atkreipti dėmesį į natūralios šviesos naudojimą pastatuose, o taip pat, kaip nuogai naudojamos yra medžiagos.
– Kas šiuo metu yra populiaru jūsų šalyje – gyvenamojoje, viešojoje architektūroje?
– Tvarumas įvairiomis prasmėmis ir lygiais. Žvelgiant iš smulkesnės perspektyvos – pasidaryk pats tipo sodai bei aplink juos augančios nedidelės bendruomenės. Žiūrint iš didesnio mastelio – architektai, mąstantys apie bendruomenes, kurios gyvens jų kūriniuose. Pavyzdžiui, dideliuose visuomeniniuose pastatuose į pastato planą taip pat įtraukiamos kavinės, sporto klubai ar nedideli kultūros centrai. Taip žmonės natūraliai gyvena vienas šalia kito ir natūraliai bendrauja architektūros dėka. Savivaldybės į tai žiūri kaip į architektūros taisyklę, o ne išimtį.
Dalindamiesi mes sukuriame tvarų gyvenimą. Ne tik tradiciniu energijos taupymo aspektu, taip sunaudodami mažiau energijos, tačiau ir įgydami socialinių privalumų.
Kitas tvarumo aspektas yra atkreipti dėmesį į medžiagas, kurias naudojame savo pastatuose: ar jos gali būti perdirbtos, ar tinka šiam klimatui, kaip gaminimo pramonė veikia aplinką? Visi šie klausimai Danijoje svarbūs ne tik architektams, tačiau ir investuotojams, rangovams, pastatų naudotojams.
– Kurį iš Danijos architektų galėtumėte įvardinti kaip autoritetą? Ir kuris šalies pastatas, jūsų manymu, nusipelno geriausiojo statuso?
– Asmeniškai aš neturiu vieno autoriteto, tačiau yra kelios architektūros studijos, iš kurių semiuosi įkvėpimo. Taip yra todėl, kad nei viena studija neturi atsakymų į visus klausimus, taip pat nei viena jų nedirba su visais architektūriniais masteliais. Tad štai mano favoritai:
1. Tredje Natur – Klimastræde (urbanistinis projektas). Jie įtraukia klimato kaitos problematiką į miesto peizažą, padaro ją matomą, šviečiančią visuomenę ir keliančią estetinę miesto gatvių vertę.
2. Dorte Mandrup – Vadehavscentret. Sujungia senąsias šiaudinių stogų tradicijas su moderniu dizainu.
3. Lendager Group. Žaviuosi jų pastangomis atrasti, kaip perdirbti jau panaudotas medžiagas.
– Galbūt kažkurio regiono stilistika jums pačiai yra įdomiausia ir artimiausia?
– Man nuoširdžiai įdomu visų šalių tautinė architektūra, įdomu, ko galime pasimokyti iš tradicinės architektūros paveldo, kaip galime jį transformuoti ir sujungti su moderniaisiais pastatais. Ko naujoji ir senoji architektūros gal pasimokyti viena iš kitos? Žiūrint į tradicinę šalies architektūrą mes galime susidaryti įspūdį apie šalies kilmę, jos sielą. Studijuodama tyrinėjau tradicinę medinę rusų architektūrą bei nagrinėjau klausimą, kaip medžio minusai bei pliusai gali būti panaudojami kuriant modernią medinę architektūrą.
Šiuo atžvilgiu mane įkvepia šveicarų architektai Gion Caminada ir Valerio Olgiati. Jiedu savitu būdu sujungia nauja ir sena. Taip pat mane domina japonų architektūra, pavyzdžiui, komandos SANAA darbai, jų šviežias ir jausmingas požiūris į architektūrą. Manau, tai irgi svarbu siekiant gilesnio šalies kultūros, istorijos bei dvasios pajautimo. Žinoma, yra žymiai daugiau architektų, kuriuos norėčiau įvardyti, tačiau tuomet sąrašas būtų pernelyg ilgas.
– Būtų įdomu sužinoti, su kokiu projektu pastaruoju metu teko dirbti, kur atskleidžiami anksčiau aptarti aspektai?
– Šiuo metu aš dirbu su investuotojais bei rangovais ir prižiūriu 62 ekologiškų butų pastato statybas.
