Su N.Kalinausku susitariame susitikti greta dabartinės jo gyvenamosios vietos Kunigiškėse Palangoje, o atvykus randame jį besikalbantį telefonu. Pašnekovas viso pokalbio metu juokauja, jog sėdi čia, laukia statybininkų, o jei kuris sugalvoja pasirodyti, juos prižiūri. Beje, pripažinsiu, tai – bene smagiausias interviu mano karjeroje. Su Nauriu praleidome kiek daugiau nei valandą, tačiau viso pokalbio metu juokėmės.
Net ir kviesdamas į savo valdas, kurios įrengtos jūriniame konteineryje, pašnekovas ironizavo.
„Užeikime. Gyvenimas dėžėje“, – juokiasi N.Kalinauskas.
Architektų žaidimų aikštelė
N.Kalinauskas į dėžę Palangoje persikėlė maždaug prieš mėnesį. Iki tol jis gyveno netoliese esančioje sodyboje, tačiau pasibeldus vasaros sezonui teko sukti galvą, ką daryti toliau. Todėl nusprendė atsivežti savo jūrinį konteinerį, kurį kartu su žmona Dalia prieš keletą metų buvo pastatę greta Trakų.
„Kito šanso nebuvo. Gyvenant Palangoje reikia prižiūrėti statybos procesą, todėl jis čia. Atsivarėme ir dabar bandau įvaldyti gyvenimą dėžėje“, – juokėsi jis.
N.Kalinausko teigimu, tokie nedideli, apie 12–13 kv. m ploto konteineriai labai populiarūs tarp architektų.
„Jis toks mažas, kad jame labai sunku viską sutalpinti, dėl to architektui ir yra iššūkis. Šiuo metu vyrauja tokia mada – paima konteinerį ir iš jo kažką daro. Tai mes irgi pabandėme. Mums įdomu paeksperimentuoti, pasižiūrėti, kaip galima sudėti viską į tokį mažą daiktą“, – tvirtino jis.
O gal lengviau būtų išsinuomoti kemperį arba namuką ant ratų? N.Kalinauskas juokiasi, šioje vietoje svarbus kontekstas: jūra.
„Prie jūros turi būti jūrinis konteineris. Juokauju, žinoma. Bet yra mada iš konteinerių padaryti gyvenamą namą. Visas pasaulis tai daro, vienaip ar kitaip, bet tai yra kaip ikona. Kaip kėdę visi nori suprojektuoti, taip iš konteinerio namą nori padaryti“, – aiškino architektas.
Kieme ir „boileris“, ir „Birutė“
Po pirmųjų pašnekesių vyras iškart puolė aprodyti savo „valdų“.
„Čia yra mano kiemas. Ten yra mano upė. Viskas, žinai, pamažinta. Mano agurkai ir daržas. Pelenais apibarsčiau, nes sako, kad geriau auga, – juokėsi jis ir pridūrė, jog agurkų auginime konkuruoja su žmona. Dalia juos pasodino Vilniuje, o Nauris Palangoje. – Pas mane geriau auga“.
Bevaikščiodami po valdas, priėjome nediduką upelį.
„Štai čia eketė, ten žuvis gyvena. Kai nebuvo vandens, kojas ploviau čia, toliau upėje galvą trinkau, o ežere maudžiausi visas, iki jūros nenueidavau. O dabar visos komunikacijos prijungtos“, – pasakojo jis.
Greta upės – dvi pušelės, kurias architektas pavadino Birutės ir Jūratės vardais. Taip pat teritorijoje yra ir nedidukas vabalų viešbutis, kuriame jau apsigyveno bitės.
Vėliau N.Kalinauskas aprodo savo kiemą – vandentiekio žarna apjuostą plotą.
„Čia yra vandentiekio žarna, kaip ją numečiau, taip ir susiformavo kiemas. Dar geras dalykas, kad kai saulė pašildo, tampa lyg saulės kolektoriumi ir karštas vanduo bėga be boilerio“, – sakė jis, o rodydamas į greta esantį nedidelį plotelį sako, jog ten bus badmintono aikštelė.
Toliau N.Kalinauskas veda mus link skalbimo mašinos būgne padarytos laužavietės.
„Jau penkti metai ji nesurūdija, kadangi nerūdijantis plienas ir nieko jai neatsitinka, visą laiką lauke stovi. Du geri dalykai – nerūdija ir niekas neims“ – tvirtino pašnekovas.
Žinoma, kaip laužas be malkų, todėl ateiname iki malkinės. O čia – kiekvieno perfekcionisto rojus, mat akį džiugina lygiai ir gražiai išpjaustytos bei sudėtos nuo statybų likusios lentos.
„Čia yra pirmoji Lietuvoje kalibruotų malkų dėtuvė. Visos vienodos. Gaila deginti, dėlioju vakare gražiai, ramybė aplanko“, – šypsosi vyras.
Greta jos – N.Kalinausko bandymų vieta. Šiuo metu čia jis pasidėjęs mažosios Lietuvos stiliaus stogo maketą. Čia taip pat iš skardinių konstruoja ir vieno puodelio stalelį. Prie laboratorijos – vienintelė kėdė, kurią architektas įsmeigia į žemę.
Taip pat ant stalo, kaip pats juokauja, – „Komado vazonas“ – iš vazonų pagaminta kepsninė. Ji vyrui kainavo apie 40 eurų. Viskas, ko reikėjo, tai vazonas ir jo stovas, kurie atsiėjo apie 20 eurų ir originalios grotelės, už kurias reikėjo atiduoti tokią pat sumą.
„Va, oro padavimo reguliavimas“, – juokiasi rodydamas į sumeistrautos kepsninės viršuje esančioje skylėje pastatytą puodelį.
O greta – terasėlė, kurioje pastatyti šezlongai ir dėžė, kurią galima naudoti kaip tik nori – kaip staliuką arba pufą kojoms.
Dėžė, kurioje telpa viskas
Toliau judame link prieangio – vietos priešais konteinerio įėjimą. Čia pastatytas valgomasis, konteinerio durys naudojamos kaip „vasarinis gyvatukas“, pakabintas nedidelis veidrodėlis ir šukos.
Užėjus į namą-konteinerį patenkame į svetainę, kurioje pastatytas staliukas, krėslas, nedidelė lentyna-darbo vieta, lentyna knygoms ir lyg trofėjus pakabinta N.Kalinausko pirmojo dviračio dalis. O vietoje televizoriaus – panoraminis langas, arba, kaip kalbėdami juokėmės, naujausias ir geriausios raiškos televizorius.
„Atsisėdu ir žiūriu, ar atėjo statybininkai. Paprastai neateina“, – juokauja pašnekovas.
Atsisėdu ir žiūriu, ar atėjo statybininkai. Paprastai neateina, – juokauja pašnekovas.
Be to, svetainė kartais transformuojasi į miegamąjį, taip ji būna naudojama atvažiavus sūnui. Jo čiužinys tvarkingai sudėtas svetainėje esančioje spintoje, kur dar galima rasti ir įvairių ūkinių priemonių.
Dar viena smulki, bet įdomi detalė – N.Kalinauskas ant sienos kabina iš jūros ištrauktas vieno lietuviško cento monetas.
„Šios monetos turi laimės užtaisą. Žmonės į jūrą metė jas tam, kad pritrauktų laimę, o aš susirinkau ir visi laimingi. Surinksiu visą litą ir tada parduosiu kokiam nors milijonieriui, kuris mano, kad galima laimę už pinigus nusipirkti. Brangiai parduosiu“, – juokavo architektas.
Praėjus erdvią svetainę patenkama į virtuvės zoną. Joje įrengta kriauklė, o virš jos pakabinti dantų šepetukai. Po ja - dar viena ūkinė spinta. Be to, šiame nedideliame namelyje telpa ir indaplovė.
Šios monetos turi laimės užtaisą. Surinksiu visą litą ir tada parduosiu kokiam nors milijonieriui, kuris mano, kad galima laimę už pinigus nusipirkti.
Kitoje pusėje – virtuvinis stalviršis su į jį integruota kaitlente, rūšiavimui pritaikyta šiukšlių dėžė, o buitinės atliekos išmetamos per stale išgręžtą skylę. Šioje pusėje įmontuotas ir šaldytuvas. N.Kalinauskas juokiasi, kad va, turi ir belaidį virdulį. Tačiau po kelių sekundžių pakelia jį ir pasimato, jog stalviršyje yra skylė ir laidų visai nesimato, – viskas paslėpta.
Viskas šioje virtuvėje integruota iki pačių mažiausių smulkmenų. Pavyzdžiui, net virtuvinės servetėlės, kurios kyšo iš spintelės, pakabintos ant viduje pritvirtinto pagaliuko. Dar viena įdomi detalė – pati spintelė yra mažo gylio ir jos lentynose padaryti grioveliai, o juose telpa tik tie daiktai, kuriems jie ir skirti.
„Stengiamės, kad kuo mažiau betvarkės atsirastų savaime. Viena lentyna yra be griovelių, tačiau geriausia, kad negalėtum padėti daikto į tą vietą, kur jam nenumatyta“, – tvirtino N.Kalinauskas.
Kita spintelė, juokiasi N.Kalinauskas, skirta – duonai ir žaidimams. Būtent to joje galima ir rasti. O šalia žaidimų, spinta rūbams.
O kitoje pusėje atidarius dureles yra tualetas ir dušas. Jame viskas irgi integruota – net tualetinio popieriaus ritinėlis.
Galiausiai jūrinio konteinerio gale – miegamasis, o virš lovos pakabintas rekuperatorius.
Tiesa, toks namukas nėra pigus – jo apšiltinimas, dažymas ir įrengimas kainavo apie 20 tūkst. eurų.
„Aš nebūčiau visko pats padaręs, todėl noriu labai padėkoti dviem žmonėms. Vytui Liudžiui, reklamos agentūros „DUV“ vadovui, kuris ir įrengė šį daiktą iš entuziazmo, ir kitam žmogui, kurio vardo nežinau, tam, kur sugalvojo prekybos tinklą „Depo“. Jiems sakau didelį ačiū, nes kitaip nieko nebūtų“, – pabrėžė N.Kalinauskas.
„Palangoje visi pamiršo privatumą“
O gyvena pajūryje ir šiame jūriniame konteineryje N.Kalinauskas ne be reikalo – greta jo nuo pavasario vyksta statybos. Teritorijoje iš viso iškils devyni, apie 80 kv. metrų poilsiniai namai.
„Dabar visi stato, daro tuos gulinčius daugiaaukščius, dar vadinamus kotedžais. Yra tvorelės kažkokios ir baisu išeiti, kaimynas su kaimynu sėdi susigūžę. Pavyzdžiui, už mūsų sklypo dabar stato daugianamius, aš juos taip vadinu. Tai nėra kotedžai, o individualūs namai, bet tarp jų menkas tarpas. Ir jie sako, kad tai yra namai.
O mes užstatėme apie 60 proc. sklypo ir padarėme atskirus individualius namus. Jie visi bus aptverti tvora ir turės savo kiemą. Jokių parkingų viduje, automobiliai bus statomi priekyje“, – pasakojo N.Kalinauskas.
Be to, visi šie namai yra dvibučiai – juos galima naudoti kaip du atskirus turtinius vienetus, arba sujungti, jei yra toks poreikis.
„Yra du turtiniai vienetai, kuriuos galima sujungti. Abu galai yra pilnaverčiai – su virtuve, tualetu, miegamuoju. Kaip mes sakome, geriau du maži butai negu vienas didelis. Be to, namo savininkas turės visišką privatumą, nė vienas langas nežiūri į kaimyną, o į tvorą. Palangoje visi pamiršę privatumą, o mes šį principą projektuodami stengiamės išlaikyti“, – aiškino N.Kalinauskas.
Beje, šių namų statybos prasidėjo ne nuo pamatų išliejimo, o nuo medžių sodinimo.
„Pažiūrėkit į kaimynus, ten nė vieno medžio. Vystytojai pristato namų, o apie aplinką ir apželdinimą išvis negalvoja“, – sakė pašnekovas.
Šie namai – pirmasis „Demoroom“ projektas, kuriuo nuo nulio statomi namai. N.Kalinauskas atviras - tai nėra komercijai skirti būstai, jie statomi sau ir draugams. Architektas prižiūri statybininkus ir projekto įgyvendinimą.
„Visi statybininkai klausia: „Jūs darote sau, ar pardavimui?“ Mes darome sau. Todėl filosofija: unikalumas, sau nuo pat pradžių daraisi ir privatumas. Tai yra pagrindiniai dalykai, kurie yra pamiršti beveik visur. Niekas pagal žmogaus norus namo nestato, o prikepa prikepa ir sako – pirk ir viskas. Kadangi mes nesame vystytojai, todėl galime leisti sau tokią prabangą“, – tvirtino jis.
Kvadratiniai metrai nėra išeitis
„Mes sprendžiame buities problemas ir analizuojame gyvenimą po darbo, kaip patogiau, paprasčiau susitvarkyti buitį, kad nebūtų vargo. Pavyzdžiui, mažo būsto privalumas tas, jog jame reikia mažai tvarkytis, mažai grindų ploto, mažai plauti. Žinoma, nesiūlau lįsti į 12 kvadratų, bet 40–50 kv. m jau yra gerai. 300 kv. m nereikia”, – pasakojo „Demoroom“ vienas iš įkūrėjų.
Per pandemiją vis daugiau žmonių praleido namuose ir pamatė, kad jiems reikia daugiau ploto. Tačiau N.Kalinausko nuomone, tautiečiai tiesiog nemoka sutvarkyti savo būsto taip, kad tos vietos jiems užtektų ir jau turimuose namuose.
„Jie galvoja, kad kvadratiniai metrai išspręs problemą. Kuo mažiau, tuo sunkiau, bet tuomet pradedi galvoti. Mes darome ne interjero projektus, o technologines schemas“, – aiškino pašnekovas.
N.Kalinausko nuomone, pagrindinė būsto pirkėjų klaida ta, kad jie perka kvadratinius metrus ir nežiūri, kaip viskas bus dėliojama.
„Tuose pačiuose kvadratiniuose metruose gali viskas labai puikiai išsidėlioti, o gali ir ne. Ar lango nėra, ar koridorius per siauras. Pavyzdžiui, mes rekomenduojame žiūrėti į kubinį metrą, tūrį. Tačiau apie tai niekas nekalba, kiek turi erdvės, kokį pojūtį gauni. Žmonės perka, o vystytojai parduoda kvadratus ir viskas. Čia yra pagrindinė klaida ir nuo to viskas prasideda. O tai pakeisti labai sunku, beveik neįmanoma. Būna kaina už kvadratą ir viskas, o koks lubų aukštis, niekam neįdomu“, – tvirtino jis.
Be to, tie, kurie bent kartą ieškojo būsto įsigijimui, susidūrė su problema, jog jų suplanavimai dažnai būna niekam tikę. Pavyzdžiui, siauras ir ilgas koridorius, kambariai maži, o visas plotas, kurį reikėtų išnaudoti, niekaip neįsisavinamas. N.Kalinausko teigimu, problema yra ta, kad architektai vystytojams projektuoja pastatus, bet ne jų vidų. Kitaip sakant, pradeda ne nuo to galo.
„Architektas stereotipiškai sumeta miegamąjį, vonią ir t. t., kad būtų galima išvesti komunikacijas. O interjero dizainerio vystytojai neturi ir čia – problema. Ir tuomet pirkėjai atėję viską pradeda griauti, sienas perstatinėti. Tačiau kai bazė suprojektuota neteisingai, griaudamas tas klaidas kažkiek ištaisysi, bet iš esmės nebepakeisi. Ne nuo to galo projektuoja“, – įsitikinęs jis.
O tuomet nuo ko reikia pradėti? Pašnekovas atsako tiesiai – nuo dantų šepetuko. Kiekvienas daiktas turi turėti paskirtį ir savo vietą, kurią reikia iškart numatyti.
„Daiktų žmonės turi ribotai, ypač naujakuriai. Juk yra vienas dulkių siurblys, keli dantų šepetukai. Galima numatyti vietas bent tiems daiktams, o paskui pirksi nepirksi, jau kitas klausimas. Bet, pavyzdžiui, jei nenumatai vietos batams, tuomet atėjus į namus jų būna krūva ir nėra kur dėti. Toks jovalas prieškambaryje ir tos stumdomos durys, kurios niekada nebūna užstumtos. Reikia galvoti apie daiktus, smulkmenas, kurias naudoji. Juk naudoji batus, o ne grindis ir reikia žiūrėti, kur padėsi batų raištelius, tepalą, o ne kokios gražios ir brangios grindys, kurios vėliau užsidengs kilimais“, – apibendrino N.Kalinauskas.
