Broliai Bortkūnai žemės Gegužinės kaime nepirko – ji kadaise priklausė seneliui, buvusiam Gegužinės girininkui, per Antrąjį pasaulinį karą ištremtam į Sibirą.
„Greta stovinti namas su baltu kaminu – mano senelio. Mes čia atkeliavome neatsitiktinai. Turiu labai gražų titulą – Gegužinės girininko anūkas. Tačiau 1941 metais jis patapo „girininku“ Sibire. Taip mūsų graži šeimos istorija baigėsi, o giminės sodybą pardavė, nes galvojo, kad Bortkūnų šeimai atėjo galas. Ir jie beveik buvo teisūs, nes seneliai labai greitai numirė. Tačiau dalį našlaičių sovietai iš ten pargabeno į Lietuvą, o mano tėtis pateko tarp tų laimingųjų“, – skausmingą giminės istoriją pasakojo ūkio šeimininkas Rolandas.
Grįžęs į Lietuvą R.Bortkūno tėtis glaudėsi pas globėjus, vėliau persikėlė į Kauną. Į Senąją Gegužinę kartais užsukdavo pailsėti, aplankyti globėjus, atsiveždavo čia vaikus, o ilgainiui – atgavo prarastas žemes ir ūkį.
Susižavėjo senąja architektūra
Pats Rolandas prieš 11 metų rekonstravo nuo sovietmečio likusią vandens siurblinę ir įrengė ten svirną. Būtent čia vyras su žmona dabar ir gyvena. Jo brolis Benjaminas ūkio reikalus tvarko iš Kauno.
Neringa ir Rolandas – architektai ir etnografai, gyvenantys architektūros ir meno pasaulyje, anksčiau rašė knygas apie etnoarchitektūrą, rengė seminarus apie tautinio architektūrinio paveldo išsaugojimą. Todėl visada knietėjo savo idėjas realizuoti praktiškai – taip gimė mintis šiam tikslui panaudoti tėviškę – įrengiant etnografines tradicijas puoselėjančią kaimo turizmo sodybą.
„Mes užsiimame senų dalykų nagrinėjimu, bet, skirtingai nuo muziejaus, kurio misija saugoti, mes sprendžiame, ar galima tuos dalykus pritaikyti šiai dienai ir ten gyventi. Šio namo tikslas – parodyti, kad galima gyventi XVIII–XIX amžiaus namuose, juos pritaikius šiuolaikiniam gyvenimui“, – paaiškino R.Bortkūnas.
Pastatė lietuvišką medinį dvarelį
Prieš šešerius metus broliai pastatė senąją Lietuvos architektūrą atkartojantį 600 kv. m ploto dvarą. Jame penktus metus veikia šeimos viešbutis, kuriame įrengti aštuoni kambariai.
„Kaip pagrindą pasirinkome Džiuginėnų dvarą. Dvarų pastatai neskiriami pagal atskiras teritorijas, tas pats dvarininkas jų turėjo visur, panašią architektūrą galima rasti daug kur. Pavyzdžiu pasirinkome namą, kuris mums tiktų pagal savo funkciją ir dydžiu. Šiame name viskas, kalbant apie formą ir spalvą, yra autentiška. Nusprendėme statyti medinį dvarelį, nes akmeninių dar yra, juos galima atstatyti, o mediniai kone visi išnaikinti“, – pasakojo R.Bortkūnas.
Anot jo, šis namas – tai etnoarchitektūros ir šiuolaikinių technologijų mišinys. Pavyzdžiui, jis šildomas geoterminiu katilu, tačiau namo stilistika – būdinga lietuvių architektūrai.
„Darydami visus papildymus, reikalingus šiuolaikiniam gyvenimui, architektūroje palikome esmę – pastato dydį, proporciją, būklę, spalvą, ornamentiką. Bet, pavyzdžiui, rąstai apdirbti mašininiu, o ne rankiniu būdu, plytelės nupirktos iš parduotuvės. Norėjome parodyti, kad tai nėra išskirtinis namas.“
Laisvų savaitgalių – tik keli
Dabar šiame dvarelyje ne tik apgyvendinami svečiai, bet ir vyksta įvairūs renginiai, meno parodos, stovyklos ir privačios šventės. R.Bortkūnas teigė, kad per metus vidutiniškai čia apsilanko apie 1,7 tūkst. žmonių, iš kurių 10–15 proc. užsieniečiai.
„Mes gauname pajamas už apgyvendinimo paslaugas. Kiekvieną savaitgalį vyksta renginiai, privačios šventės, stovyklos arba per booking'ą atvyksta atsitiktiniai svečiai. Pas mus per metus tik kokie šeši savaitgaliai būna laisvi. Pusė užsieniečių – atsitiktiniai keliautojai, pasinaudoję booking.com, o likę – įvairių tarptautinių renginių svečiai. Per booking.com užsuka daug žmonių iš Rusijos, nes esame pusiaukelėje, važiuojant automobiliu į Vakarus. Bet mes booking'ui paliekame tik darbo dienas ne sezono metu“, – kalbėjo R.Bortkūnas.
Ar įmanoma išgyventi iš kaimo turizmo? Anot ūkio šeimininko, kuo toliau, tuo mažiau jis dirba kitur, todėl tai parodo, kad vis dėlto įmanoma.
„Visą gyvenimą rengdavau panašius projektus. Dabar jau dveji metai kaip neužsiimu statyba ir projektavimu, tik etnografinių projektų konsultacija. Pirmiausia todėl, kad nebeturiu laiko. Su šia sodyba – daug darbo, be to, pajamų užtenka pragyventi“, – teigė architektas.
