Vieta: Repentignis, Monrealis, Kanada.
Įgyvendinta: 2015 m.
Plotas: 1 365 m²
Projekto autoriai: „ACDF Architecture“
Tekstas: Julijos Belickienės
Pastato architektūra, įskaitant vietos ir judėjimo aplink šią zoną ypatumus, yra tarsi ateities bendruomenės vizija, esminė šio centro idėjos ašis. Autoriai, kalbėdami apie ateities architektūros viziją, pabrėžia ne tik pastato architektūros, bet ir jo vietos, priklausymo konkrečiai erdvei ir pozityvaus požiūrio į aplinką svarbą.
Šio projekto kūrėjai žvelgia į miesto ateities perspektyvą, bando suprasti ir įprasminti erdvę struktūrine kalba. Ateities vizijos nešėjams teko itin sudėtinga užduotis plyną, neišnaudotą parko erdvę paversti kultūriniu koridoriumi su tematiniais žaliuojančiais sodais, miestiečiams skirta aikšte bei teatru. Norint įkūnyti tokią viziją, reikėjo iš dalies perplanuoti teritoriją ir praplėsti schemas, nauju žvilgsniu pažvelgti į esamą vietą. Šis meno koridorius turėjo išsaugoti ryšį su šalia besidriekiančių padrikų gatvių bei šalutinių įvažiavimo takų tinklu. Kūrėjų komanda ryžtingai ėmėsi perplanavimo uždavinių: įkomponavo naujus pėsčiųjų takus, pagrindinį bulvarą sujungė su gretimomis gatvėmis, išsprendė pavienių įvažiavimų į gyvenamąsias teritorijas klausimą. Tokie pakeitimai padėjo geriau suplanuoti vietovę, o žmonėms – geriau suvokti kvartalą.
Architektų manymu, pastato forma padeda pritraukti meno centro lankytojus: taip pastatas tarsi integruojasi į visuomenę, tampa jos dalimi. Klasikiniai komponavimo principai leidžia statiniui darniai įsilieti į aplinką: atsakingai parinktos kolonados proporcijos priekyje ramybe dvelkiančio baseino fone, monolitiškos apdailos medžiagos, solidus ir raminantis pastato kontūras, bylojantis apie rafinuotą bei šiuolaikišką architektūrą. Priekinė pastato kolonada traukia akį savitu elementų išdėstymu: pakreiptai, tarsi netvarkingai išdėliotos kolonos išsiskiria iš ritmingai stovinčių savo kaimynių ir kuria netikėtumo, nuostabos įspūdį.
Monolitišką, tačiau organiškai į aplinką įsipaišantį pastato fasadą kuria ir šiuolaikiškos medžiagos: nerūdijantis plienas, kerintis švariu, estetišku spindesiu, skaidrus stiklas ir natūralus medis. Plieninis pastato fasadas, pasižymintis veidrodinėmis, vaizdą atspindinčiomis savybėmis, meno centrą paverčia savotišku švyturiu – plokščių paviršius atspindi saulės šviesą ir atkartoja natūralius gamtos atspalvius, metų laikų kaitą.
Vidinis plotas padalytas į tris vingiuojančias „Aalto-esque“ stiliaus zonas. Jos apima daugiafunkcės paskirties erdves, šokiams bei solo pasirodymams skirtą vietą ir pagrindinę galerijos ekspozicijų salę. Meno centro interjere išlaikyta pusiausvyra tarp zonų paskirties, jų funkcionalumo bei estetiškos architektūros.
Galerijų salės, kaip ir visi kiti suprojektuoti meno centro tūriai, išsaugo vietai būdingą santūrumą ir leidžia sužibėti meno kūriniams. Erdvės padeda atskleisti eksponatų svarbą ir sutelkti į juos dėmesį. Koncertų ir šokių patalpa žavi itin gera akustika ir apšvietimu.
„ACDF Architecture“ studijos sukurta „Centre d’Art Diane Dufresne“ architektūros koncepcija – tarp klasikos ir naujoviškų, šiuolaikinių sprendimų, skatinančių pažinti, „patirti“ erdvę. Cirkuliacinis judėjimas ratu leidžia meno centro lankytojams tyrinėti pastato daugiasluoksniškumą, skirtingas ekspozicines sales, nevaržomai žiūrėti ir gilintis į meno kūrinius, tapti meno stebėtojais. Lankytojai gali laisvai klajoti po vidinį kiemą, grožėtis supančiu gamtovaizdžiu. Mediniai pėsčiųjų takai susikerta su baseino zona, tampančia savotišku linijų žemėlapiu, įsikomponuojančiu šalia ramaus vandens. Eksterjero kolonada taip pat gali tapti atvira ekspozicijų erdve už pastato ribų. Taip lankytojai gali patirti meno jėgą nė neįžengdami į pastatą, tarsi būtų pašaliniai meno centro stebėtojai.