Su M.Dudleriu susitinkame prieš jo paskaitą MO muziejuje, kur Architektūros fondo kvietimu jis pasakojo apie savo projektus ir kuo remiasi juos kurdamas. Jo darbai dažnai atsiduria itin jautriose miestų vietose, kur bet koks netinkamas įsikišimas gali sukelti didžiulį nepasitenkinimą.
M.Dudlerio darbai išsiskiria minimalistine modernia estetika ir pagarba istoriniam kontekstui. Jo biurai įsikūrę Ciuriche, Berlyne, Frankfurte ir Miunchene. Architektas yra išleidęs 25 knygas (tarp kurių „A Collective Idea of the City“, „Narrating Spaces“, „Bibliothek“, ir kt.), dėsto Menų akademijoje Diuseldorfe.
M.Dudleris sutiko pasidalinti savo patirtimi ir mintimis su 15min.
„Noriu būti žinomas tuo, kad mano pastatų ir po 30 metų nereikia restauruoti“, – 15min prieš paskaitą kalbėjo M.Dudleris.
– Besiruošdama šiam pokalbiui atradau su jumis dirbusią ryšių su visuomene agentūrą, kuri rašo, kad „architektūra nėra tema masėms“. Ar sutinkate su šia mintimi?
– Žmogus turi žinoti ir suvokti jį supančią fizinę aplinką, skirti kokybišką, vertingą architektūrą nuo neveikiančios. Architektūra mus keičia, formuoja, todėl turime būti sąmoningi. Svarbu, kad ta plati masė žmonių turėtų su architektūra reikalų ir ja domėtųsi. Pavyzdžiui, dabar madinga dėl daug ko klausti gyventojų nuomonės. Čia labai panašu, kaip su daktarais. Šiandien, kai žmogus suserga, jis gali diagnozuoti sau ligą internete, bet tai gali sukelti ir problemų. Panašus konfliktas vyksta ir architektūroje.
– Gal galite patikslinti, ką turite omeny?
– Labiau reiktų kalbėti apie miestiečių įsitraukimą į miesto stebėjimą, miesto vizijos formavimą, strateginių objektų išskyrimą, projektų viešus pristatymus ir miestiečių švietimą architektūros srityje. Architektūra taip pat turi būti pateikiama paprastai, suprantamai ir įdomiai. Architektūra nėra abstraktus menas, tai yra konkreti siena, langas, grindys. Tik kas joje užkoduota – ar ji suburia, ar ji padeda žmonėms susitikti, ar ji juos džiugina, – šie klausimai ir skiria gerą architektūrą nuo blogos.
Turime suprasti, kad architektūra užkoduoja ir kitų, ir mūsų gyvenimo scenarijus, todėl tiek kurti, tiek ir reikšti nuomonę reikia labai apgalvotai.
Pavyzdžiui, Berlyne šiuo metu yra atstatomi Berlyno rūmai – Humboldt Forum. Atstatymas tik dėl fakto ir praėjusios istorijos yra nevertingas, nes jis tik atkuria tai, kas buvo aktualu tuomet, o ne šiuo metu. Jei atstatant ar perstatant istorinį pastatą sukuriama nauja mėgstama erdvė žmonėms, tada projektas tampa sėkmingu, o jei tik butaforiškai ir formaliai atstatomos buvusios sienos, projektas tampa kiču be pridėtinės vertės.
– Labai panašią mintį apie pilių atstatymą yra pasakęs Vilniaus miesto vyr. architektas, jis tai pavadino „architektūros disneilendu“. Jūs pritartumėte tokiai minčiai?
– Taip, žinoma.
– Tiesa, tai, ką kalbėjote apie Berlyną, kuomet žmonės patenkinti seno objekto atstatymu, Vilniuje šiek tiek kitaip. Vilnius turi vieną seniausių miesto centrų ir žmonės itin saugo jį, dažnai priešinasi bet kokioms statyboms. Ar įmanoma suderinti tą naują ir seną, kad jie derėtų, ar visada būsime nuolatiniame konflikte?
– Senų ir naujų pastatų neįmanoma ir nereikia sujungti, galima daryti tik transformaciją. Reikia mąstyti atsiremiant į tą seną ir jį transformuoti į naują idėją. Tai turėtų būti tąsa besivystančio miesto.
– Besišnekučiuojant šiek tiek nuklydome ir pradėjome kalbėti apie Danielio Libeskindo projektuotą pastatą Konstitucijos prospekte. Ką apie jį manote?
– Siaubingas pastatas ir galiu paaiškinti kodėl. Šį pastatą galima išmainyti į bet kurį kitą ir visiškai nesvarbu, kur jis stovės. Gali ir Los Andžele, Osle ar Franfurkte būti pastatytas. Jis nepakankamai reaguoja į unikalų Vilniaus kontekstą. Po 20 metų jis bus pasenęs ir nebeatrodys gerai. Kol jis bus naujas, visi džiaugsis, bet po penkerių metų reikės tvarkyti fasadą.
Apie kiekvieną objektą reikia mąstyti taip, kad jis stovės šimtą ar du šimtus metų. Objektas turi funkcionuoti ilgą laiką. Tačiau tai gali pavykti, jei architektas reaguoja į situaciją, mato, kur stato namą, suvokia konkrečios aplinkos reikmes. Architektūra yra nuolatinė kūryba, nuolatinė analizė nuo nulio, nes visos vietos ir poreikiai yra skirtingi. O tas pastatas, kurį rodėte, nereaguoja į aplinką, tik apie save mąsto ir kol kas funkcionuos, bet po 20 metų bus neįdomus.
– O kaip apibūdintumėte gerą architektūrą?
– Vienas dalykas, kuris yra svarbus gerai architektūrai, kad kol bus gauti leidimai ir kiti reikalingi dokumentai, kol pastatas bus pastatytas, gali praeiti daug laiko ir gera architektūra moka tą išgyventi. Pavyzdžiui, vieną projektą gavau prieš 20 metų ir tik dabar galime jį statyti.
Pavyzdžiui, kultinį šveicarų architektą Peterį Zumthorą domina tik pats pastatas kaip objektas – lyg vyšnia ant torto. Tokie architektai mažiau mąsto apie miestą ir jo aplinką. O aš įsitikinęs, kad visada reikia apgalvoti, koks tai miestas, kokia jo istorija ir kokia aplinka. Tik tuomet galima transformuoti į aktualią architektūrą. Tai labai svarbu, bet, deja, to kiti architektai nedaro.
– O kaip klientui paaiškinti tokius dalykus?
– Labai daug priklauso nuo miestų ir šalių politikos. Pavyzdžiui, yra miestų, kurie turi architektūros tarybas ir visi klausimai, susiję su šia sritimi, yra sprendžiami būtent jose. Čia galėtų būti sprendimas.
– Lietuvoje taip pat turime architektūros tarybas, tačiau jų žodis yra daugiau rekomendacinis.
– Šveicarijoje šių tarybų žodis gali būti lemiamas, gali ir neišduoti statybos leidimo, jei jų išvados bus neigiamos. Yra ir garsių architektų, kurių projektams nebuvo pritarta, pavyzdžiui, Normanui Fosteriui tris kartus atsakė.
– Lietuvoje dažnai girdima problema, kad per maža rinka ir dėl to klientas gali rinktis sau palankų architektą. Jei nedarysi kaip pasakė, pinigai išeis į kitą studiją. Kai kurie savo prastus sprendimus taip motyvuoja ir verčia kaltę klientui. Ar tai pateisinama priežastis savo vertybes nurašyti, ar architektas turi būti aukščiau viso to ir atsisakyti projekto, jei nepavyksta įtikinti?
– Klientai turi suprasti ir juos reikia mokyti, perauklėti. Problema gali kilti su tais klientais, kurie stato tik spekuliatyviniais tikslais, siekdami užsidirbti. Todėl klientams reikia išaiškinti, kad statant geros architektūros, geromis medžiagomis, net ir pardavus pastatą po 20 metų, į jį nereikės investuoti papildomai. Pavyzdžiui, aš noriu būti žinomas tuo, kad mano pastatų ir po 30 metų nereikia restauruoti.
– O kas jums svarbiau – tradicija ar inovacija?
– Žinoma, inovacija. Mane tradicija domina tik kaip metafora. Iš to, ką pažįstame, iš tradicinės architektūros, transformuoju į šiuolaikinę architektūrą, kuri yra dar geresnė.
Toks pats procesas vyksta ir tapyboje. Pirmiausiai susipažįsti su tapybos, meno istorija ir tik tuomet gali transformuoti ir dėti ką nors naujo. Jeigu nemoki šių dalykų sujungti, objektas nefunkcionuos.
– Visame pasaulyje kylantys pastatai vis labiau stebina – ne tik savo tūriais, aukščiu, bet ir išmone. Apsodinti augalais, medžiais, formos unikalios. Iš šono žvelgiant, atsiribojant nuo emocijos, gali pasidaryti šiek tiek juokinga. Kaip vertinate tas miestų pastangas išskirti?
– Puikiausias to pavyzdys yra Dubajus. Aš laimėjau ten prekybos centro konkursą, kuriame ketino įrengti ir slidinėjimo trasą. Lauke 50 laipsnių šilumos, o viduje 1 laipsnis šalčio. Gatvėmis neįmanoma vaikščioti, nes per karšta ir išbūti gali tik ten, kur yra kondicionieriai. Tuomet pajaučiau tą iškreiptumą, todėl nutariau niekada nestatyti Dubajuje. Tie, kurie taip daro, yra idiotai.
– O kaip jums pavyksta išlikti tokiam vientisam ir išlaikyti savitumą taip greitai besikeičiame pasaulyje?
– Pasaulyje ir laikais, kurie yra tokie kompleksiški, sugebėti mąstyti abstrakčiai yra džiaugsmas. Tas, mano nuomone, yra svarbu.
– Ar per savo karjerą esate padaręs kokių nors klaidų?
– Asmeniniame gyvenime esu padaręs daug klaidų, bet architektūroje ne! 90 proc. mano gyvenimo sudaro architektūra ir tik likusi dalis – privatus gyvenimas. Labai daug klaidų tame padariau.
