Anot statistikos, daugiausiai subsidijų buvo išmokėta Marijampolėje – 38, Kauno rajone – 33, Klaipėdos rajone – 28, Panevėžio mieste, kai jis pateko į regiono sąvoką – 25, rajone – dar 17, Kretingoje – 21, Mažeikiuose – 19.
Nė viena subsidija neišmokėta Kupiškio rajone, Pagėgių savivaldybėje. Vos po kelias paraiškas gauta iš rajonų, kuriuose didžiausias nedarbas ir mažiausia darbo vietų. Pavyzdžiui, Zarasuose, kur mažiausias vidutinis atlyginimas, patenkintos keturios paraiškos.
Kupiškio meras nemato regionų politikos
Kupiškio rajonas jau kelerius metus patenka į miestų su didžiausiu nedarbu trejetą. Tačiau čia nė vienam žmogui neišmokėta parama pirmajam būstui. Tiesa, Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas teigė, kad, jo žiniomis, tokių asmenų turėjo būti 2.
Meras nesiryžo svarstyti, kodėl jauni žmonės nenori apsigyventi savivaldybėje, ir teigė, kad to reikėtų klausti pačių jų.
„Reikėtų jaunų žmonių klausti, kodėl jie nenori. Manau, kad tie, kas pretenduoja, jeigu būtų norėję, būtų gavę. Pažiūrėkite statistiką – kur žmonės naudojasi, tai ten yra žiedinės savivaldybės ir tam tikri rajonai – Kauno, Širvintų, Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių. Jie yra arčiau didesnių miestų, yra daugiau galimybių, daugiau perspektyvų. Tai viskas natūralu“, – 15min sakė jis.
Seimas gegužės pabaigoje nutarė, kad finansinę paramą pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms nuo liepos gali teikti ne tik valstybė, bet ir savivaldybės bei pelno siekiančios įmonės. Nors „sveikintinos visos iniciatyvos ir bandymai“, mero nuomone, daug dalykų dar neveikia. Jis teigė tikros regionų politikos nematantis.
„Visi tie bandymai kažką padaryti, kad ir būstų programa, yra patrauklu, bet ji negelbėja rajonų ir regionų, kurie turi daugiau problemų ar yra mažiau patrauklūs“, – įsitikinęs D.Bardauskas.
Ką reikėtų daryti kitaip, Kupiškio meras esą atsakytų tapęs ministru pirmininku arba Seimo pirmininku.
Ministerija: išvadoms dar per anksti
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija situacijos nedramatizuoja. Ministro patarėjos viešiesiems ryšiams Eglės Samoškaitės nuomone, negalima vienpusiškai teigti, kad jaunos šeimos išsikėlė į rajonus prie miestų.
„Iš 458 šeimų, kurios būstą pirko ir jau gavo subsidijas, 380 įsikūrė ne prie didžiųjų miestų (ne Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar Šiaulių rajonuose). Be to, čia neskaičiuojamos šeimos, kurios būstą statosi ir joms subsidija bus išmokėta, kai namas bus baigtas – jų geografinio pasiskirstymo kol kas nežinome. Tokių šeimų yra 157“, – 15min atsakė ministro patarėja.
Taip pat ji pabrėžė, kad finansinė paskata jaunoms šeimoms teikiama tik 9 mėnesius, todėl išvadas daryti dar ankstoka.
„Šiuo metu atliekame stebėseną, ruošiame dalyvių apklausos anketas“, – atsakė E.Samoškaitė.
A.Antanavičius: kai daroma dėl reklamos, toks ir rezultatas
Tačiau ekspertai nėra tokie pozityvūs, kaip valdžios atstovai. Nekilnojamojo turto analitikas ir įstaigos „Real Data“ vadovas Arnoldas Antanavičius nenustebo dėl SADM pateiktų skaičių. Jis aiškino, kad nuo pat pradžių buvo labai didelė tikimybė, kad taip ir bus.
„Labai daug paramos skirta tose savivaldybėse, kuriose ir taip žmonės gana aktyviai perka nekilnojamąjį turtą, t.y. didmiesčių rajonuose, į kuriuos gyventojai keliasi iš tų pačių didmiesčių. Tą daro, nes nekilnojamojo turto kainos rajone mažesnės nei mieste“, – 15min komentavo jis.
A.Antanavičiaus teigimu, tai neturi nieko bendra su regionų gaivinimu, o dabartinę politiką vadina tiesiog bandymu gauti papildomos naudos sau.
„Turime tokį rezultatą, kad kažkam, kas ir taip planavo pirkti būstą didmiesčių rajonuose, pasisekė – valstybė jiems tiesiog padovanojo pinigų. Na, bet valdantieji galės užsidėti pliusiuką, kad ne žodžiais, o darbais gaivina regioną. Nors realybė tokia, kad tiesioginės naudos labai nedaug“, – įsitikinęs analitikas.
Ką daryti, kad situacija pasikeistų? A.Antanavičiaus nuomone, iš pradžių valdžia turėtų suprasti problemos esmę. Esą žmonės, kurie galvoja apie emigraciją, tikrai nesusigundys pasilikti regione vien tik dėl to, kad staiga atsirado galimybė pigiau nusipirkti būstą.
„O jei ir nusipirks būstą, tai visiškai negarantuoja, kad nesugalvos emigruoti. Tad ši programa regionų problemos niekaip nesprendžia, bet reklamuojantis prieš rinkėjus gal ir neblogai atrodo“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pasak A.Antanavičiaus, didesnė problema, kad regionuose trūksta darbo jėgos, bet nėra jokių galimybių darbo jėgai lengvai atsirasti ar atkeliauti. Jis atkreipia dėmesį, kad niekas arba mažai kas puola pirkti būstą tik atvažiavus dirbti į naują miestą, ypač nepraėjus bandomajam laikotarpiui.
„Paprastai turi praeiti bandomasis laikotarpis, per kurį žmogus susipažįsta su miestu, pamato, ar norėtų jame gyventi. Tik tada jau galbūt pradės mąstyti apie nuosavą NT. Daug kartų efektyviau būtų sukurti tokį laikino/nuomotino būsto fondą, kuriuo palankiomis sąlygomis galėtų naudotis į regionus atvažiuojanti darbo jėga. Ji savo ruožtu keltų regionų ekonomiką ir realiai prisidėtų prie regionų problemos sprendimo. Bet kai viskas daroma labiau dėl reklamos, tai ir turime tą, ką turime“, – tikino jis.
Ž.Mauricas: kuriamas „gyvulių ūkis“ išmokų sistemoje
Panašios pozicijos laikosi ir „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas, kuris prieš metus šį įstatymą buvo pavadinęs „kvailiausiu Seimo priimtu įstatymu“. Pirmiausia dėl to, kad paramos dydis priklauso nuo perkamo turto vertės.
„Turint omenyje, kad Lietuvoje yra regionų, kuriuose turtas kainuoja keliolika ar keliadešimt tūkstančių eurų, tai atitinkamai tos paramos nauda yra žymiai mažesnė. Didžiųjų miestų priemiesčiuose tos paramos nauda yra žymiai didesnė. Tai vienas iš pagrindinių veiksnių“, – 15min sakė jis.
Be to, jis atkreipė dėmesį, kad žmonės keliasi į didžiuosius miestus ir aplink juos. Dėl to, jeigu būtų norėta paskatinti kurtis regionuose, Ž.Maurico nuomone, nereikėjo didžiųjų miestų rajonų įtraukti į sąrašą, kur būtų galima paskata.
„Rezultatas buvo nesunkiai nuspėjamas“, – įsitikinęs ekonomistas.
Ž.Mauricas taip pat pasigedo tinkamos informacijos sklaidos ir tikina, kad žmonės, kurie neplanavo įsigyti būsto, apie jokias paskatas, gali būti, kad nežino iki šiol.
„Daroma prielaida, kad visi savaime tą pačią minutę sužino apie tą iniciatyvą, kad ir kokia keista ji bebūtų. Bet žmonės juk turi kitų rūpesčių, kitų veiklų ir jie neseka kiekvieną dieną, kokį įstatymą priima valdžia“, – kalbėjo jis.
„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas įsitikinęs – didžioji dalis gyventojų, kurie ir taip būtų pirkę nekilnojamąjį turtą, pasinaudojo parama ir šiek tiek susimažino būsto paskolas. Taip pat jis mano, kad tokia parama, gaunama iš valstybės biudžeto, mažina teisingumą.
„Tam davė, tam davė, o tam nedavė. Tai labiau geros valstybės, o ne gerovės valstybės požymis ir tai turės didelių neigiamų pasekmių tiek visai visuomenei, tiek ir jaunoms šeimoms. <...> Tokios iniciatyvos kuria „gyvulių ūkį“ ne tik mokesčių sistemoje, ką jau turime, bet ir išmokų sistemoje. Kai užuot skaidrinę ir paprastinę sistemą mes dar labiau ją komplikuojame ir būtent kiršiname vienas visuomenės grupes prieš kitas“, – sakė pašnekovas.
Paramą teikia nuo 2018-ųjų rugsėjo
SADM skelbia, kad iki šių metų gegužės pabaigos iš 615 jaunų šeimų, kurios užsitikrino finansavimą būstui, 458 nekilnojamąjį turtą pirko, 157 šeimos nusprendė jį pasistatydinti. Perkantieji būstą subsidiją gavo iškart, statantieji – gaus tuomet, kai būstas bus visiškai baigtas.
458 šeimoms buvo išmokėtos subsidijos, kurių bendra suma siekia 4,7 mln. eurų, o vidutinis subsidijos dydis – 10 195 eurai. 11-ai šeimų buvo išmokėtos papildomos subsidijos gimus vaikui.
Bankai ir kredito unijos paskoloms teikti panaudojo 22,1 mln. eurų.
