Ginčas dėl naudojimosi netoli Šiaulių esančio kraštovaizdžio draustinyje tyvuliuojančiu ežeru kilo jau seniai. Mat ši teritorija yra priskirta konservacinio prioriteto zonai, kurioje vystomai veiklai taikomi tam tikri apribojimai.
Širvos ežeras yra saugotinas gamtos objektas, jame gali būti reguliuojama poilsinė veikla ir yra ribojamas žvejybos intensyvumas. Viena iš aštuonių šio vandens telkinio bendrasavininkių – atsakovė D.N – dar 2005 m. pradėjo teikti kaimo turizmo paslaugas, įsirengė užtvarą ir užtvėrė paežere besidriekiantį kelią, todėl prie ežero atvyksta daug asmenų.
Dėl atsakovės D.N. vykdomos veiklos ieškovas G.P. ir tretieji asmenys, kiti ežero bendrasavininkai teigė patiriantys nepatogumus. Kaip nurodoma ieškinyje, netelpančius sodyboje automobilius asmenys palieka už sodybos teritorijos ir apsistoja visoje ežero pakrantėje, kur nėra tualetų, šiukšlių dėžių, atsakovė, nesuderinusi su kitais bendrasavininkais, išrašydavusi lankytojams leidimus žvejoti. Dėl į minėto ežero pakrantę plūstančių šiauliečių minios, jų keliamo nuolatinio šurmulio bendrasavininkai pasijuto nesaugūs. Neradus bendros kalbos su turizmo veikla užsiimančia D.N. Šiaulių apylinkės teismui buvo pateiktas civilinis ieškinys.
Ieškovas G.P. savo ieškinyje pareiškė atsakovei dvejopo pobūdžio reikalavimus: vieni reikalavimai buvo susiję su prevenciniu ieškiniu, uždraudžiant atsakovei atlikti tam tikrus veiksmus neturint visų ežero savininkų bendro rašytinio sutikimo, nes neva atsakovė vykdoma veikla daro žalą bendrai valdomam daiktui – ežerui. Kiti reikalavimai buvo susiję su naudojimosi bendru turtu tvarkos nustatymu, kaip atsakovei vykdant rekreacinę veiklą, gauti kitų bendraturčių sutikimus ir pan.
Atsakovė D.N. tikino, kad nepažeidžia jokių teisės aktų, teismo prašė, kad ieškinys būtų atmestas kaip nepagrįstas. Anot jų, nebuvo padaryta nieko neleistino, tikino, kad jokios žalos nei bendrasavininkams, nei gamtai nėra užfiksuota. Atsakovės teigimu, minėtos stovyklavietės pakrantė esanti prižiūrima.
Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra draudžiama nei vienam iš Širvos ežero bendraturčių ne tik naudotis ežero ištekliais, bet ir turint nuosavybę, gauti iš jos pajamas, tačiau pabrėžė, jog kiekvienam iš bendraturčių gaunamos pajamos iš turimos nuosavybės negali pažeisti kitų bendraturčių interesų.
Pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovei D.N. buvo uždrausta išduoti jos sodybos lankytojams bet kokios formos leidimus žvejoti ir naudotis bet kokiomis vandens transporto priemonėmis ežere, nesant visų ežero savininkų rašytinės formos susitarimo.
Teismas taip pat įpareigojo atsakovę jai vykdant individualią veiklą, apie tai raštiškai ir tinkamai informuoti visus kitus ežero bendraturčius, riboti atvykstančių prie ežero lengvųjų transporto priemonių skaičių, leidžiant juos stovėti tik asfaltuotoje ir tam pritaikytoje automobilių stovėjimo aikštelėje ir kt.
Teismas ieškovo prašymu nustatė ir Širvos ežero savininkų naudojimo ežeru bendrą tvarką, pagal kurią šiame ežere teisę žvejoti turi tik minėto ežero savininkai ir jų atstovai pagal įstatymą, kitų trečiųjų asmenų žvejyba ežere neteisėta, nė vienas ežero savininkas neturi teisės išduoti žvejybos leidimų tretiesiems asmenims nesant visų ežero savininkų rašytinės formos sutarimo dėl tokių leidimų išdavimo konkrečiam asmeniui, o tretiesiems asmenims ežere draudžiama plaukioti bet kokiomis vandens transporto priemonėmis, išskyrus jų savininkus ir jų atstovus.
Pagal teismo nustatytą tvarką, minėto ežero savininkai gali žuvis įveisti tik esant visų kitų bendraturčių rašytinės formos susitarimui, be to, teismo nurodymus, jie privalo visapusiškai rūpintis ežero švara ir tvarka aplink jį bei užtikrinti ežero apsaugą nuo bet kokios taršos, o pastebėję taršą, imtis visų reikiamų priemonių. Teismo sprendimu, ežero savininkai privalo savo svečius ir lankytojus įspėti žodžiu bei vizualiai, kad ežere yra draudžiama žvejyba ir plaukiojimas bet kokiomis vandens transporto priemonėmis. Su tokiu Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimu atsakovė D.N. nesutiko ir jį apskundė Šiaulių apygardos teismui.
Atsakovė D.N. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti.
Atsiliepimu į atsakovės D.N. apeliacinį skundą, ieškovas G.P. atstovaujamas įstatyminės atstovės prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Bylą išnagrinėjusi Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sutikdama su apeliantės argumentais pareikšto prevencinio ieškinio reikalavimų kontekste, priešingai, nei vertino pirmosios instancijos teismas, pripažino, jog šioje byloje esančių įrodymų visuma nepagrindžia, kad apskritai kokia nors žala padaryta ar bus daroma ateityje bendram turtui – ežero ekosistemai. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškovo ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas uždrausdamas atsakovei D.N. išduoti jos sodybos lankytojams bet kokios formos leidimus žvejoti ir naudotis bet kokiomis vandens transporto priemonėmis Širvos ežere, nesant visų ežero savininkų (bendraturčių) rašytinės formos susitarimo, neatsižvelgė į įstatymuose bei poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas materialines teisės normas ir bendraturčių interesų pusiausvyros derinimo principą. Teisėjų kolegija taip pat neturėjo pagrindo nesutikti su apeliante, jog Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatos įtvirtina gyventojų teisę naudotis visais, tame tarpe ir privačiais, ežerais.
Spręsdamas ieškovo patikslinto ieškinio kitų reikalavimų grupę – dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė ginčo esmės. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į kiekvieno iš bendraturčių interesus, į tai, jog ginčo daiktas yra regioniniame parke, be to, yra privatus, ir nurodė, jog šalys turi ne tik teisę savo žemės sklypuose, besiribojančiuose su ginčo daiktu bei pakrantės apsaugos juosta, verstis ūkine veikla, bet ir siekiant išvengti ginčų su kitais bendraturčiais, nusistatyti tam tikrus ribojimus (sąlygas) ir naudojimosi bendru daiktu, į kurį patenkama per šalims nuosavybės teises patenkančius žemės sklypus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo pareikšti reikalavimai – uždrausti kitam bendraturčiui naudotis bendru daiktu nesant kitų bendraturčių sutikimo, nėra naudojimosi tvarkos daiktu nustatymas, nes tai iš esmės neatitinka tokio pobūdžio byloms keliamiems reikalavimams.
Taigi, visiškas uždraudimas naudotis bendrąja daline nuosavybe priklausančiu turtu iki atskiro šalių susitarimo, teisėjų kolegijos nuomone, nėra naudojimosi tvarkos nustatymas, pažeidžia kitų bendrasavininkų teises ir įtvirtina jau esantį santykių neapibrėžtumą.
Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą be pateikto naudojimosi tvarkos, žemės sklypų, besiribojančių su bendru turtu, plano ir taip neatskleidė bylos esmės. Kadangi bylos negalima išnagrinėti ir pirmojoje instancijoje nepatikslinus reikalavimų ir nepateikus į bylą naudojimosi tvarkos bendru daiktu plano, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys turi būti nagrinėjamas nuo jo priėmimo stadijos iš naujo apylinkės teisme.