Psichologai pataria tą laiką praleisti naudingai, klausytis muzikos arba audio knygų, medituoti. Tačiau šie patarimai, kaip ir daugelis kitų, padeda ne visiems. Kai kurie žmonės su spūstimis negali susitaikyti, jie jaučia neviltį dėl tuščiai leidžiamo laiko beprasmybės. Tad bene vienintelė išeitis jiems – pakeisti gyvenamąją vietą į patogesnę ir jaustis savo laiko bei gyvenimo šeimininku.
Apie nuolat patiriamą stresą bei jo poveikį mūsų organizmui bei apie kitokį nei įprasta gyvenimo būdą, leidžiantį patirti mažiau streso ir daugiau gyvenimo, šiandien kalbamės su psichologu Juliumi Tilviku. Pašnekovas prisipažįsta pats mielai vairuojantis automobilį, bet dažniausiai važiuojantis ten ir tada, kai iš tikrųjų galima vairuoti, o ne stovėti spūstyje. Na, o į darbą jau daugiau nei ketverius metus vaikščiojantis pėsčiomis bei važiuojantis dviračiu.
– Kas vyksta su žmogumi, kuris jaučiasi beviltiškai ir negali to pakeisti?
– Tai – individualu, ir, žinoma, priklauso nuo situacijos. Pripažinkime, kad skirtingose, tačiau beviltiškose situacijose tam pačiam žmogui ir jausmai kils skirtingi. Ką gali žmogus jausti? Imkime spektrą, kurio vienoje pusėje yra visiška ramybė ir atsipalaidavimas, kitoje – nepakeliamas stresas, o vidury rasime išsidėsčiusius įvairius jausmus: nuobodulį, pyktį, nerimą, nusivylimą... Tačiau reikia pripažinti, kad mūsų kultūroje ir ypač šiandieniniame gyvenimo stiliuje tokios beviltiškos situacijos kelia daugiau nemalonių emocijų.
Nuolatinis stresas sukelia širdies ir kraujotakos ligų riziką, prastina imunitetą (tai skatina vėžinius susirgimus), didina virškinimo ligų riziką ir kenkia psichinei sveikatai.
– Kaip mūsų nervų sistemą ir visą organizmą veikia kasdienė dozė tokių neigiamų emocijų?
– Trumpai tariant – neigiamai. Paaiškinsiu. Stresas, evoliuciškai žiūrint, sukurtas mūsų organizmą paruošti kovai arba bėgimui iškilus natūralioms grėsmėms. Jo metu išsiskiria streso hormonai, skatinantys pagreitėjusį širdies darbą, pakilusį spaudimą, pagreitėjusį kvėpavimą, sulėtėjusį virškinimą, padidėjusį raumenų tonusą. Bėda, kad didžiausios grėsmės nebėra fizinės. Pavyzdžiui, vėluojate į darbą, jaučiate stresą: išsiskyrę kortizolis, adrenalinas, noradrenalinas plaukioja sau kraujyje, laukdami, kol bus panaudoti, širdis muša kaip kūjis, pusryčiai taip ir sustoja pilvo vidury, pažastys po puskibirį prakaito išpylę... o jūs tiesiog sėdite spūstyje ir nieko nedarote.
– Kaip Jūs priėmėte sprendimą į darbą vykti be automobilio?
– Patikslinsiu, šiuo metu dažniau į darbą vaikštau pėsčias. Dviratį imu rečiau, tais atvejais, kai dar turiu kitų reikalų, ne vien iki darbo nusigauti. O sprendimas atsirado paprastai – man patinka dviratis, o kadangi dirbu centre, važiavimas automobiliu sukelia daugiau problemų ieškant, kur jį pastatyti ar pajudant per spūstis. Dviratis – optimali transporto priemonė, jis pakankamai greitas, kad kažkur nusigautum reikiamu laiku, ir pakankamai efektyvus išlaidų prasme.
– Kas tam turėjo daugiausia įtakos: noras gyventi sveikiau ir daugiau judėti, taupumas, kitoks santykis su aplinka?
– Manau, kad vienos priežasties nepasakysiu, o jei reiktų tai ji susivestų į efektyvumą. Matote, gyvenime man brangiausias yra laikas, po to – sveikata. Visa kita galima vienais ar kitais būdais gauti, bet laiko – niekaip. Taigi, dviratis ar vaikščiojimas man yra puikūs efektyvaus laiko panaudojimo būdai. Aš judu, pabūnu lauke, sutaupau resursus reikalingus brangesnei transporto priemonei pirkti ir išlaikyti... Vėlgi, priminsiu, kad tai mano požiūris į tai, kaip tinkamiausiai man judėti mieste. Ir tam tikromis aplinkybėmis dviratis tikrai nebus pati geriausia transporto priemonė.
– Kiek laiko trunka kelionė?
– Šiuo metu, kaip minėjau, susidėliojau savo gyvenimą taip, kad kelionė iki darbo būtų kuo trumpesnė, taigi ji netrunka ilgiau nei 5 minutes. Moderniosios terapijos centras, kuriame dirbu, yra miesto centre, taigi ir pasirinkimas kur gyventi buvo aiškus. Tačiau anksčiau tekdavo paminti ir gerą pusvalandį. Suprantu, kad ne kiekvienam yra galimybių taip susitvarkyti gyvenimą, tačiau mano nuomone – kuo mažesnis važinėjimo ten ir atgal laikas, tuo daugiau laiko turime sau. O ką su juo daryti – mūsų pačių reikalas.
– Kaip jaučiatės važiuodamas dviračiu, ką veikiate – tiesiog važiuojate, mėgaujatės, stebite aplinką, klausotės muzikos ar pan?
– Važiuodamas stengiuosi patirti malonumą, todėl neretai mieliau renkuosi ilgesnį bet malonesnį maršrutą, nei trumpesnį ir nuobodų, ar juo labiau – pavojingą dėl sudėtingų transporto sąlygų. Važiuodamas dviračiu muzikos vengiu klausytis, man patinka aplinka, kokia ji yra su savo vaizdais, garsais ir kvapais. Galiausiai taip tiesiog saugiau.
– Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvoje dviračiai daug mažiau populiarūs nei Vakarų Europoje?
– Tai, kas lemia mano pasirinkimą važiuoti ar nevažiuoti dviračiu – prasta dviračių takų infrastruktūra. Miestuose ji tragiška, o tarpmiestinė – neegzistuojanti. Pervažiuoti dviračiu Vilnių vis dar nesaugu ir visiškai nepatogu. Todėl dviratis, kaip minėjau, nėra vienintelė transporto priemonė, deja. Kitas dalykas – kultūrinis. Dviračių kultūrą mes tik dabar atrandame, kai tuo tarpu Vakarų Europos šalys joje gyvena jau dešimtmečius.
Kuo mažesnis važinėjimo ten ir atgal laikas, tuo daugiau laiko turime sau.
– Ar važiuoti dviračiu į darbą lietuviui yra ne prestižas? Kodėl olandas su kostiumu gali važiuoti dviračiu, o lietuviui yra gėda?
– Mes vis dar esame persunkti Rytų Europos standartų ir klišių, kurių sunku atsikratyti. Pradedant valdžia, baigiant vaikų auklėjimu. Kostiumas yra prestižo, rimtumo, svarbumo simbolis. Dviratis – „ne lygis“. Yra ir praktinė pusė – važiuojant dviračiu suprakaituojama, o koks džiaugsmas prakaituotame kostiume nuo pat ryto darbe sėdėti? Tarkime, Olandija yra labai plokščia, Vilnius – kalvotas, taigi čia be vieno kito lašo prakaito neapsieisi. Visgi sprendimų yra, pavyzdžiui elektriniai dviračiai ar paspirtukai. Vėlgi, didžiausia problema – labai prasta dviračių takų infrastruktūra.
– Kokios dar klišės mūsų galvoje verčia mus valandomis sėdėti vos judančiame automobilyje vietoje to, kad ieškotume kitų judėjimo būdų?
– Žmonės mieliau renkasi įprastas problemas, nei naujus sprendimus. Neretai jie tiesiog neturi kito pasirinkimo, kaip tik gyventi tokioje rutinoje, kokią patys susikūrė ar net gavo kažkieno primestą. Tam, kad pakeistume dalykus, reikia išeiti iš savo komforto zonos ir kažką daryti, o to juk taip nesinori. Noriu priminti, kad nesijaučiu kažkokiu gyvenimo stiliaus ekspertu, ir tai, kaip tinka man, nebūtinai tiks kitiems. Aš svarstyčiau persikelti gyventi arčiau miesto centro, o darbą perkelti arčiau pakraščio, dirbti iš namų, dirbti kitokiu darbo grafiku, nei įprasta...
– Kaip jūs susidorojate su nepatogumais važiuodamas dviračiu? Juk ir jums, ko gero, ne visur ištiesti dviračių takai, tenka „nulipinėti“ nuo šaligatvio, kartais lyja lietus, aptaško automobiliai ir t.t.
Žmonės mieliau renkasi įprastas problemas, nei naujus sprendimus. Neretai jie tiesiog neturi kito pasirinkimo, kaip tik gyventi tokioje rutinoje, kokią patys susikūrė ar net gavo kažkieno primestą.
– Važinėju dviračiu nuo vaikystės, taigi į nepatogias dviračių trasas žiūriu labiau kaip į bekelės trasą su kliūtimis ir... tiesiog važiuoju. Kartais susierzinu, tikrai taip būna, ypač matant, kokius absurdiškus sprendimus priima dviračių takų projektuotojai ir darbų vykdytojai.
O blogą orą priimu kaip neišvengiamybę. Jei renkuosi važiuoti per lietų, turiu atitinkamą aprangą, be to, kartais ir toks nuotykis yra smagu. Tai yra gyvenimo dalis, smagi dalis, tokia labai vaikiška, jei prisiminsite, kaip būdami vaikais mėgome lietų, balas ir panašius dalykus.
– Ką galėtumėte patarti tiems, kurie vis dar sėdi automobiliuose ir kasdien keiksnoja kitus vairuotojus, ne kai esi strese, be abejonės, aplink padaugėja „idiotų“, „asilų“ ir pan.
– Patarčiau tiesiog priimti tą situaciją tokią, kokia yra – jei negali nieko pakeisti, tai ir prasmės nervintis, kad situacija tokia, nebelieka. Sėdi spūstyje, negali nieko padaryti – susitaikai, kad tai dar tęsis kažkiek laiko, tuomet galima nuveikti ką produktyvaus, pavyzdžiui paklausyti audio knygos ar mėgstamos muzikos. Pasikalbėti su bendrakeleiviais ne apie spūstis, apie kažką, apie ką jau seniai nekalbėjote, nes „vis nebūdavo laiko“. Galiausiai... tiesiog pasvajoti!
