Š.Stepukonis yra 100 mln. eurų dydžio fondo „BaltCap Infrastructure Fund“, įkurto investuoti į infrastruktūros projektus Baltijos regione, partneris. Nacionalinio stadiono projekte fondas turėjo dalyvauti kaip investuotojas, tačiau Vilniaus miesto ir Vyriausybės skandalo aidai pasiekė ir fondo valdytojus Londone, o PPP projektams Lietuvoje apskritai iškilo grėsmė, kad nebus kas juose dalyvauja.
Apie visa tai – 15min pokalbis su fondo partneriu.
– Ar tikėjotės, kaip finansuotojas, panašios baigties su Nacionalinio stadiono projektu?
– Projektas jau buvo tiek nuteistas, tiek išbandymų patyręs ir tiek ištirtas, kad tikėtis geriausio buvo sunku, tad visada galvoji apie blogiausia.
Bet netikiu, kad šis procesas yra politizuotas. Manau, kad šio projekto, Nacionalinio stadiono, nori tiek savivaldybė, tiek Vyriausybė, tačiau matau kompetencijos problemą. Kai šis projektas buvo „pakištas“ po ministerija (Švietimo, mokslo ir sporto, – aut. past.), tai jie nesuprato, apie ką jis yra, nes niekada nedarė jokių koncesijų, todėl jiems buvo sunku suprasti, koks čia daiktas.
Čia patirties, kompetencijos ir žinių klausimas. Reikėjo visoms institucijoms kalbėtis ir dirbti kaip komandai – ministerijai su savivaldybe, Viešųjų pirkimų tarnybai – su Finansų ministerija, Centrine projektų valdymo agentūra (CPVA).
Jei šiandien mato kažkas didesnę riziką, tai dabar iš esmės reiktų visus PPP patikrinti.
– Bet Viešųjų pirkimų tarnyba būtent dėl to ir sustabdė projektą, nes mato, kad viešajam sektoriui – per daug rizikų šiame Nacionalinio stadiono projekte.
– Kaip ją gali išmatuoti? Sutartyse juk buvo įrašyta, kad jeigu nepasiseks statybos darbai, tai rangovas sumoka dešimties milijonų eurų baudą. Vadinasi, rizika yra perkeliama.
Operatoriaus rizika irgi yra – jei pabėgsi iš projekto, tai tau bus skirta dviejų milijonų eurų bauda. Finansuotojas, šiuo atveju, mes, taip pat turime prisiėmę rizikos. Jei rangovas pabėga, tai mes turėtume perimti ir užsiimti valdymu, savivaldybė čia niekuo nerizikavo, ir tai buvo savivaldybės išderėta gera sąlyga.
Jokiame kitame panašiame PPP projekte to nerastumėt. Tad sakyti, kad rizika neperkelta, negalima, nes mokėjimai „pririšti“ prie to, kad objektas veiktų ir būtų pastatytas.
Čia buvo didelis rizikų pasiskirstymas, tad VPT gal pirmą kartą koncesijos atvejį nagrinėjo? Gal jiems reikėjo pasamdyti specialistus iš CPVA, kurie supranta daugiau?
Pavyzdžiui, kaip dabar yra su sporto arenomis, kurios stovi tuščios, – nuostolius prisiima operatorius, ir čia yra jo rizika. Renginių nėra, nes jų negalima rengti, ir tą riziką reikėjo prisiimti.
– Jei Vyriausybė, kaip sako, perimtų stadiono projektą, gal net kitoje vietoje, ar ateitumėte su finansavimu vėl?
– Mes su šiuo koncesijos projektu stabdome. Štai Klaipėdos miestas norėjo pasistatyti ledo areną su sporto kompleksu. Penktadienį buvo paskutinė data, kai buvo galima teikti pasiūlymus, bet mes paprašėme nukelti šį terminą, nes negalime teikti pasiūlymo dabar, nežinome, ką Viešųjų pirkimų tarnyba mano apie koncesiją. Kaip jie tai supranta.
Taip, kaip VPT aiškino apie stadioną, tai nė viena koncesija Lietuvoje yra negalima, nes projekte padirbsi kelerius metus, taryba patvirtins, tada ateis VPT ir pasakys, kad čia visa rizika tenka savivaldybei.
Apskritai, apie šią tarnybą niekada negalvojome kaip apie reguliatorių, nes bendraudavome su kitais partneriais, Finansų ministerija. Dabar mums reikia suprasti, kaip VPT interpretuoja taisykles.
– Vilniaus meras pareiškė, kad šis skandalas smogs per Lietuvos, kaip investicijų aikštelės, reputaciją. Kaip manote, kokią žinutę investuotojams siunčia ši situacija?
– Daug kaštų patyrė tiek verslas, tiek savivaldybė, ir dabar gadinamas istorinių sėkmių portfelis. Jei valstybė nori prisitraukinėti investicinius bankus, didinti konkurenciją konkursuose, tai turi įrodyti, kad geba juos nuvesti iki galo. Dabar rodo, kad negali, ir dar dėl tokių priežasčių, kurios kelia abejonių.
Pavyzdžiui, reikia pritraukti projektui skolą. Neskolina nė vienas Lietuvoje veikiantis bankas. Tada eini į EBRD Skolų fondą. Jie turi biurą čia ir siuntinėja nuorodas į tai, kas čia vyksta. Londone, matyt, irgi stebisi, kodėl čia premjeras taip šneka, meras, prezidentas. Ir po to tikėtis, kad jie investuos į šį projektą, rizikuos dėdami vardą ant stalo, tai vargu. Investuotojus, kiek žinau, pasiekė žinia, tik gal kiek pašvelnintai, nes rūpi valstybės reputacija. Juk yra kitų projektų su jais.
Beje, į šį Nacionalinio stadiono projektą žiūrėjo labai stambi prancūzų grupė „Vinci“, iš dalies valdoma Prancūzijos vyriausybės. Jie daug pasaulyje investavę į stadionus. Jie atvyko ir iškart pasakė – rizikos už renginių organizavimą ir operavimą neprisiimsime. Savivaldybė turėjo kitų planų, kad investuotojas ne tik statytų, bet ir prižiūrėtų, operuotų, o jei objektas neveikia, tai jiems ir nebūtų mokama. Prancūzai iškart pasakė viso gero ir išvyko.
Taigi bandymas perkelti rizikas atstumia investuotojus. Kaip regionas esame maži, todėl turime būti labai judrūs ir protingi, kad pritrauktume.
Labai reiktų, kad dėl tokių konkursų būtų konkurencijos.
– O dabar jos trūksta?
– Na, pateikiu Klaipėdos pavyzdį. Kai savivaldybė paskelbė konkursą, mes atėjome vieni. Konkursą nutraukė. Pakartotiniame jau atėjo dar vienas investuotojas, tai jau dėl tiek džiaugėsi. Tai jeigu taip ir bus, susidomėjusių visai neliks.
– Prieš pusmetį mums duotame interviu teigėte, kad labiausiai baiminatės politinės rizikos šiame projekte. Įvyko tai, ko labiausiai baiminotės? Kiek ta politinė riziką lemia projektų sėkmę ar nesėkmę?
– Politinė rizika – kai kažkas nueina į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT) vedini savų interesų, kad sutrukdytų sėkmingam projektui. Taigi jei bet kuri kontroliuojanti institucija pasakytų kritiškai, mes neinvestuotume į šį projektą. Visos institucijos lyg ir nepriklausomos.
Juk visas 15 metų Lietuvos PPP projektų intelektinis potencialas buvo sudėtas į šį Nacionalinio stadiono projektą. Valstybė daug įdėjo į tai. Dabar viena VPT įsijungė ir viską paneigė, kas sukurta per 15 metų.
– Dabar paskelbėte apie investicijas į tris Kauno rajono mokyklas. Ar čia mažiau tos politinės rizikos?
– Mūsų, kaip nuosavo kapitalo, grąža nesiekia dešimt procentų ir rizikos ten taip pat yra daug. Kodėl Kauno rajono mokyklos? Pirmiausia mes ten teiksime ir socialines paslaugas, nes tos mokyklos neturi nei sporto, nei aktų salių, o jas reikia pastatyti. Dabar tėvai iš ten vaikus vežioja sportuoti į Kauną. Kitas dalykas – pakelsime energetines pastatų klases. Pavyzdžiui, Mastaičių baseinas, kuris bus renovuojamas mūsų investicijomis, realiai yra kiauras, be to, paslaugų beveik nėra – gali tik ateiti paplaukioti. Tad bus sukurta ir papildomų verslų, ir Kauno rajono savivaldybei nuo to bus tik geriau.
– Bet čia juk irgi yra politinės rizikos – dauguma rajono taryboje pasikeis ir galbūt jau kitaip vertins susitarimus su jumis.
– Mes šią riziką esame pasmerkti prisiimti. Todėl ir sukūrėme fondą rizikai prisiimti, jos niekaip nepanaikinsi. Tačiau turime garantiją – Europos Komisijos fondų pinigai, tad jei mes pajusime spaudimą, tai sulauks Europos Komisijos dėmesio.
