Ieva pasakoja, kad jų ketvertukas – ji su vyru Remigijumi ir du sūnus – visuomet buvo „miesto žmonės“. Kad ir kur gyventų, juos traukdavo į Senamiestį, pasivaikščioti, suvalgyti bandelių sėdint tiesiog ant kelkraščio atbrailos.
Prie svajonės prisidėjo sprogęs burbulas
Vis tik Ieva matė, kokios yra būstų kainos Senamiestyje – šeima neturėjo galimybių pasirinkti sutvarkytą ir patogiai suplanuotą butą. Todėl griebėsi apleisto senuko ir pasiryžo jį prikelti iš pelenų.
„Porą metų ieškojau. Auginau tuomet vaikus ir tikslingai sėdėjau ir ieškojau Senamiesty buto už labai mažą kainą, nes mes turėjom numatytą pinigų sumą,“ – prisimena Ieva.
Jei dvejus metus ieškojau buto už mažą sumą, tai paskui dar kelerius metus prie plano ir popieriuko sėdėjom, svarstydami, ar čia bus įmanoma gyventi.
Negana to, šeima kantriai laukė, kol prie svajonės prisidės ir pasaulinės rinkos – savo daugiau nei 60 kvadratinių metrų ploto butą įsigijo krizės laikotarpiu, kai nekilnojamojo turto kainos nusirito į dugną. Buvusiam šio buto šeimininkui ilgą laiką nepavyko šio buto niekam parduoti, todėl jis pasidavė deryboms.
Kita vertus, apžiūrėjus šį būstą Remigijui buvo aišku, kodėl niekas jo neperka: jis buvo įvairių koridorių raizgalynė, L raidės formos. Šeima butą iki šiol vadina „dešra“, nes iki tolimiausio kambario reikia eiti kiaurai per visus kitus.
Negana suskilinėjusių sienų ir ilgų koridorių, butas teturėjo tualetą – jokios erdvės voniai ar bent jau dušo kabinai.
Po ilgų braižymų popieriuje ir diskusijų, maža virtuvėlė tapo miegamuoju (dabar – darbo kambariu), didžiausias kambarys – svetaine, nedidelis kampas senų knygų lentynomis buvo atitvertas drabužinei. Koridoriai – išgriauti, vieno jų plotas panaudotas miniatiūrinei voniai. Įėjimas į darbo kambarį-miegamajį įrengtas iš kitos pusės.
Buvusios krosnies kaminą šeima pabijojo liesti, todėl sumaniai paslėpė gipso kartono plokštėmis. Išgriovus koridorių sienas atsirado erdvės virtuvei, kuri yra bene vienas šviesiausių namų kambarių ir langais „žvelgia“ į sutvarkytus ISM universiteto pastatus. Čia taupant vietą įrengta skalbyklė, o indaplovė ir orkaitė susluoksniuotos viena ant kitos.
Siuvėjo palikimas – senųjų savininkų daiktų nutarė neišmesti
Vienintelis neremontuotas liko vaikų kambarys – šiandien jis puoštas kaukolytėmis ir kitais piešiniais. Visai neseniai vaikų lovos buvo perkeltos į svetainę, o vaikų kambaryje įsikūrė Ieva su Remigijumi.
Šiandien šeima juokiasi, kad iki pilnos laimės galbūt trūktų dar vieno kambario. Tačiau vaikams užaugus toks butas porai bus „pats tas“. Butas iš tiesų buvo daug didesnis – aname šimtmetyje, kai čia gyveno Vilniaus siuvėjas Bušma, butas užėmė pusę šio namo aukšto, buvo maždaug dvigubai didesnis. Šiandien atvertoje plytų sienoje aiškiai matyti ne senosios, o soviemtečio plytos – jomis užmūrytos pora durų. Sovietmečiu taip elgtasi siekiant visas šeimas aprūpinti butais.
Ieva priduria, kad nors jie nepasiliko „baleikos“, tradicijos tęsiamos – įrengta keistoka vos 1 metro pločio vonia, kurioje galima arba prausti vaikus, arba atsistojus nusiprausti po dušu.
„Dėl to ir tas išplanavimas toks nesąmoningas. Jei dvejus metus ieškojau
buto už mažą sumą, tai paskui dar kelerius metus prie plano ir popieriuko sėdėjom, svarstydami, ar čia bus įmanoma gyventi. Beje, šią sieną Remigijus sugalvojo atidengti ir tiesiog nuplauti – šiandien ji kasdien primena tuos „padalijimus““, – juokiasi Ieva.
Už sienos gyvena dvi senučiukės – šiame name prabėgo visas jų gyvenimas, todėl Ievai su Remigijumi labai įdomu kartais paklausyti jų istorijų.
Bute išsaugotas antikvarinis veidrodis, šviestuvai ir vienerios durys. Remigijus jas atnaujino nušveisdamas pilkų dažų sluoksnį, atidengdamas įstiklinimą.
Iš siuvėjo buto liko kelios detalės, baldai kuriuos šeima pasiliko prisiminimui: tai cukrinė, sviestinė ir grafinas. Na, o garbingiausias palikimas – Vytis, rastas rūsyje. Jis šiandien puošia vaikų kambarį ir berniukams labai patinka.
„Pasilikom šiuos daiktus, nes jie estetiškai atrodo ir tai – šių namų daiktai. Pagalvojom, kad jie turėtų ir toliau čia „gyventi“ ir tarnauti kitiems žmonėms“, – svarstė buto šeimininkas.
Ieva priduria, kad nors jie nepasiliko „baleikos“, tradicijos tęsiamos – įrengta keistoka vos 1 metro pločio vonia, kurioje galima arba prausti vaikus, arba atsistojus nusiprausti po dušu. Didesnė vonia šiame bute tiesiog netilpo.
Nostalgiją kelia ir buto grindys – iš Labanoro, kur gyveno šeimos seneliai pušų išpjautos lentos, kurias sudėjo dėdė Stasys. Jam šeima nori viešai padėkoti.
Tėvų miegamasis tapo vaikų darbo kambariu laikinai – šįmet jaunėlis sūnus pradėjo lankyti pirmą klasę, o broliai labai pešasi. Todėl, pasak Ievos, reikėjo juos „išskirti į skirtingus „dešros“ galus“, kad bent pamokas ramiai paruoštų.
„Mums labai brangu, kad turim tokias grindeles, jaučiam sentimentus. Sienas griovėm labai jautriai, žinodami, kad tai senas namas. Dabar taip pat labai norėtume nors mažučio lango miegamajame, tačiau architektai sako, kad tai – ugniasienė... Senuose namuose viena siena privalėjo būti be langų. Greičiausiai tikrai negalima įsirengti lango – gretimame name statybų bendrovė šiuo metu tvarko palėpę ir jokių langų toje pusėje neįrengė“, – atsidūsta Ieva.
Kraustynės nesibaigia
Beje, tėvų miegamasis tapo vaikų darbo kambariu laikinai – šįmet jaunėlis sūnus pradėjo lankyti pirmą klasę, o broliai labai pešasi. Todėl, pasak Ievos, reikėjo juos „išskirti į skirtingus „dešros“ galus“, kad bent pamokas ramiai paruoštų.
Tėvams taip pat buvo svarbu turėti ramų miegamąjį. Tačiau iš pradžių tam tikslui pasirinktame kambaryje buvo tiesiog negera miegoti. Todėl šeima vėl kraustėsi ir vaikų lovos buvo perkeltos į svetainę, o Ieva su Remigijumi įsikūrė buvusiame vaikų kambaryje – tarp ištapytų ir kaukolytėmis išmargintų sienų.
„Ir tai – dar ne galutinis variantas. Net lovos neturime – tik todėl, kad būtume mobilūs. O vaikai tiesiog visada būdavo svetainėj – ne tame kambaryje, kuris buvo jų“, – sako Remigijus.
„Praradome svetainę, bet netikėtai atradome... savo virtuvę. O iš tiesų mažą erdvę kompensuoja verdantis gyvenimas už namų sienų. Turime savo miestą, Vilnių, kuris yra toks gražus. Mes mėgstam būt su draugais, mes mėgstam eiti pasivaikščioti. Vieta, kurioje mes gyvenam, nusveria erdvės stygių – šiame gyvenimo etape mes pasirinkom taip“, – sako Ieva.
„Čia iš tikrųjų, viskas vietoje – parduotuvė, poliklinika, mokykla, turgus... ir visi Senamiesčio barai. Stoties rajonas dabar populiarėja. Atrodo, kad tai toks šurmuliuojantis rajonas, bet toje pusėje, į kurią išeina langai, to visiškai nesijaučia. Ir niekas po langais nenakvoja“, – šypsosi Remigijus.
Butas turi mažą kiemelį, tačiau Remigijaus ir Ievos vaikai dažniau nuklysta į ISM kiemelį – universiteto teritorijoje jie paspardo kamuolį, o mama juos nuolat mato per langą.
