Statyba ten, kur infrastruktūra
M.Narmontas pasakojo, kad Infrastruktūros įstatymo tikslas suvaldyti chaotišką miestų drieką. Miestas negali vystytis be jokių taisyklių – kur noriu ten statau: „Miestas turi turėti savo vystymosi prioritetus. Aišku, mes negalime žmonėms uždrausti gyventi kur jie nori ir to neketiname daryti, tačiau ketiname skatinti jungimąsi prie bendros infrastruktūros ar kurti ją ten, kur miestas planuoja ją vystyti.“
Anot Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus, Infrastruktūros įstatyme yra numatytas tam tikras „kompensacijų mechanizmas“: „Žmonės investavę į infrastruktūrą urbanizuotose ar urbanizuojamose teritorijose atgaus investuotus pinigus iš naujai prie sukurtos infrastruktūros prisijungsiančių vartotojų. Tai tam tikras kompensacijos modelis. Jeigu žmogus sukurs naują infrastruktūrą, kuri pritrauks ir naujų gyventojų, naujų investuotojų ar statytojų – tai jam tai atsipirks. Jie mokės vienkartinį infrastruktūros mokestį, o iš jo bus kompensuojama tam pirmajam. Jei žmogus ketina statyti neprioritetinėse teritorijose – jokios kompensacijos neturėtų tikėtis“, – pasakojo M.Narmontas.
M.Narmontas taip pat pabrėžė, kad statytojai turi suprasti, kad infrastruktūra anksčiau ir vėliau privalo būti įrengta, tik nuo jų pasirinkimo priklauso, kokiu būdu. Anot jo, nereikia pamiršti, kad ta infrastruktūra turi būti kokybiška: „Žmogus negali privažiuoti prie savo namo be kelio, o kelias yra ne pieva, kuria galima pravažiuoti visureigis. Kelias yra statinys, kuris turi būti tinkamai suprojektuotas, nutiestas ir pan.“
Tokiu atveju, jei gyventojas neįsirengs kelio, šaligatvių, vandens tiekimo ir kitų dalykų savo lėšomis, jis neturės teisės prašyti, kad jam kas nors įrengtų – tai jo pasirinkimas. O jei tam jis turi pinigų – tai viskas gerai.
Gyventi kur nori nedraudžia
M.Narmontas pabrėžė, kad Infrastruktūros įstatymas toli gražu nedraudžia kurtis už 7, 15 ar dar kiek nors km nuo Vilniaus ar kito miesto. Pasak Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktoriaus, tiesiog tada statytojas visą infrastruktūrą turės įsirengti savo lėšomis: „Tokiu atveju, jei gyventojas neįsirengs kelio, šaligatvių, vandens tiekimo ir kitų dalykų savo lėšomis, jis neturės teisės prašyti, kad jam kas nors įrengtų – tai jo pasirinkimas. O jei tam jis turi pinigų – tai viskas gerai.“
M.Narmontas pridūrė, kad šis įstatymas vienareikšmiškai kuriamas siekiant pagerinti žmonių gyvenimo kokybę: „Šis įstatymas kuriamas žmonių patogumui. Juk ne savivaldybei ir ne ministerijai reikia to kelio. Esu girdėjęs apie atvejį, kai kažkur buvo iškviesta gaisrinė pagalba, bet dėl to, kad nebuvo normalaus kelio, ji tiesiog negalėjo privažiuoti prie namo. Tai kas dėl to kaltas? Aš manau, kad patys žmonės. Jeigu žmonės tinka tokios sąlygos, tai jie gali gyventi kur panorėję.“
Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius teigė, kad šiuo metu suteikti gyventojams tokias paslaugas, aišku, turi savivaldybė. Tačiau, anot. M.Narmonto, reikia mąstyti ir logiškai – tai padaryti neįmanoma: „Šiuo metu, aišku, tai yra savivaldybės atsakomybė. Tai yra viešosios paslaugos, kurias ji turi užtikrinti. Tarp jų yra geriamasis vanduo, pasiekiamumas, sveikatos užtikrinimas ir pan. Tačiau mes suprantame, kad kiekvienam atokiai įsikėlusiam savivaldybė to užtikrinti negali, nes nėra tam lėšų.“
„Nemokamų pietų nebūna“
Teritorijos yra didžiulės, namų žmonės statosi daug ir tokią infrastruktūrą išvystyti savivaldybei yra tiesiog nepajėgi.
M.Narmontas pabrėžė, kad žmogus negali galvoti, kad viskas bus padaryta už jį, juk gyventojas irgi turi prisidėti prie savo gyvenimo gerovės. Šiuo atveju – visiems jau seniai aišku, kad kompaktiškumo principas – pats geriausias miestų vystymo principas. Taigi negalintys už infrastruktūrą patys susimokėti gyventojai turėtų jungtis prie jau sukurtos: „Žmonės dabar tikisi, kad jie pasistatys nežinia kur, kaip aš sakau, laukuose, o savivaldybė jiems viską sutvarkys. Taip būti negali. Teritorijos yra didžiulės, namų žmonės statosi daug ir tokią infrastruktūrą išvystyti savivaldybei yra tiesiog nepajėgi.“
„Nemokamų pietų nebūna“, – teigė M.Narmontas, primindamas, kad už toli norinčius įsikurti gyventojus vis dėlto turi sumokėti visi mokesčių mokėtojai. Priežastis yra ne tik ta, kad savivaldybė neturi pinigų, bet ir tuos, kuriuos turi, reikia panaudoti tikslingai. Kodėl, pavyzdžiui, aš ar kitas žmogus turi mokėti už kito norą gyventi kur nors atokiai. Visa tai galiausiai nugula ant kiekvieno vartotojo pečių, kodėl aš turiu mokėti už tai, kad kitam nuties 5 km vamzdį, kai galima būtų nutiesti kitą, kuriuo naudotųsi kur kas daugiau žmonių. Jis turi susimokėti pats, tai ir turėtų sureguliuoti Infrastruktūros įstatymas.“
Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius pridūrė, kad žmonės turi suvokti, jog infrastruktūra lemia jų gyvenimo kokybę ir ji privalo būti. „Jei neturi už ką nusitiesti kelio, kuriuo iki tavęs prireikus atvažiuotų greitoji pagalba – kurkis ten, kur jis jau yra“, – patarė M. Narmontas.
Aplinkos ministerija pabrėžia, kokia svarbi yra racionali miestų plėtra. Chaotiškas miestų vystymasis gali padaryti nepataisomą žalą aplinkai. Tik darni miestų raida gali užtikrinti gamtos telkinių, kultūros paveldo ir kitų visuomenei svarbių objektų saugumą, taip pat urbanistinę ir žmonių gyvenimo kokybę bei galimybę vystytis biologinei įvairovei.
Parengta bendradarbiaujant su LR aplinkos ministerija
