Vieni tokių yra Neringa ir Dalius Linkevičiai, sukūrę ūkį Biržų rajone ir atkūrę Sodeliškio dvarą. Modernus ūkis su galinga baze, vienas didžiausių Lietuvoje senosios technikos muziejų, šiaurės elnių banda, senoji aukštaičių sodyba su visais statiniais ir daugybe senovinių rakandų, padargų kolekcijų visoje sodyboje, duonos kelio programa nuo autentiško vėjo malūno iki kepalėlio duonos iš aukštaitės krosnies, tradiciškai verdamas Biržų krašto alus ir labai įdomi savininkų filosofija jau keletą metų vienija ne tik biržiečius, bet ir rajono svečius.
– Neringa, Sodeliškių dvaro sodybą atstatėte savo lėšomis. Kas paskatino taip įleisti šaknis Biržų rajone?
– Mes patys šio krašto gyventojai. Augome čia, istorijų klausėme iš senelių, kaimynų ir tetų. Iki šiol svarbu čia esančių pastatų, išgirstų istorijų išliekamoji vertė. Įkūrėme ūkį, pirkdami žemes įsigijome ir dvarvietę. Mano viena teta ten dirbo pieninėje, kita teta ėjo į mokyklą, kuri buvo pastatyta dvarvietes teritorijoje. Dabar tetai jau beveik devyniasdešimt ir ji pasakoja, kaip jauna liepų alėja ėjo į pirmąjį pasimatymą su dėde. Nuostabu, kad alėja išliko tokia pat, kokia buvo tetos jaunystėje. Prisiminimuose atgyja erdvės, tarkim, šokių salytė. Išgirsti pasakojimų apie ją ir galvoji, kaip ji galėjo atrodyti. Nuostabus jausmas. Tos vietovės ir erdvės neatsiejamai susijusios su mūsų praeitimi.
– Kaip manote, kuo šis ūkis išsiskiria iš kitų?
– Pirmiausia mes pradėjome ūkininkauti, o vėliau pirkome žemes ir atsirado kitų veiklų. Žemes pirkome su senais pastatais. Juos parduodantys žmonės sako: imkite, ko reikia, ko ne – išmeskite. Taip atsirado sendaikčių rinkimas. Tai, ką surinkome, įdomu ne tik pažįstamiems. Pažįstamų pažįstami taip pat vis prašydavo parodyti, ką esame sukaupę. Ilgainiui pastebėjome, kad vis dažniau einame kam nors ko nors parodyti, papasakoti. Taip atsirado kaimo turizmas.
– Kas žmogų sieja su senove ir protėvių palikimu?
– Istorijos, prisiminimai, senienos, senovinės sodybos. Vyras baigęs mechanizaciją, todėl jam įdomu traktoriai, pirmosios mašinos. Kai iš kolūkio įsigijo pirmąsias dirbtuves, ten buvo ir jų. Nuo to ir prasidėjo. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau norisi žinoti. Vėliau supranti, kad labai mažai žinai.
– Jūsų visos veiklos sodyba nebepavadinsi – tai jau tarsi atskiras miestelis. Kokios veiklos Jums mieliausios, ką labiausiai vertinate, o ką labiausiai mėgsta atvykusieji?
– Kiekvienam žmogui, kuris atvyksta, noriu padėti rasti tai, kas jam įdomu. Gal traktoriai, gal turizmo sodyba, gal vaikų zoologija, kitam įdomūs gulsčiukai. Sako, mano senelis darydavo gulsčiukus, gal čia mano senelio padaryta, ir glosto tuos gulsčiukus. Tėvelis su sūnumi atvažiavo, tėtis sako, mano sūnui patinka viskas, kas sukasi, tai dantračiai. Kitam pailsėti, gamtoje pabūti. Miesto vaikus ne į zoologijos sodą, o į kaimą atvežti patariu. Atvažiavo mergaitė, susižavėjo vištomis ir vedasi tėvelius parodyti, ką atrado.
Man bendrauti su žmonėmis – vertybė. Kai matai, kad žmogui patinka, tai norisi viską papasakoti.
– Kas skatina puoselėti, rinkti eksponatus? Beje, koks eksponatas Jums brangiausias?
– Senovinėje sodyboje yra spinta, ten sukrautas mano kraitis. Anksčiau mergaitės, prieš ištekėdamos, turėjo susikrauti savo kraitį. Man pasisekė, nes mano močiutė kiekvienam anūkui davė po kraitį. Štai toje spintoje ir laikau savąjį – lovatiesės, rankšluostukai, staltiesės mano močiutės, kuri mus augino, megztinukas. Dar dabar prisimenu, kaip su tuo megztinuku į Latvijos bažnyčią šventadieniais važiuodavo. Kiekvienam kažkoks žmogus gyvenime palieka įspaudą. Man, broliui, sesei tas žmogus buvo močiutė. Ir jos man krautu kraičiu aš galiu pasidžiaugti ir parodyti.
– Neringa, kokia Jūsų filosofija dirbti ir kurti regione, savo patirtį ir lūkesčius perduoti kitiems? Juk dabar žmonėms išvyka į kaimą tampa prabanga ir pramoga.
– Man rūpi, kad visa tai išliktų. Aš kiekvieną kartą galvoju, kaip žmogus gali parduoti savo šeimos daiktus, tarkim, lygintuvą. Tuo lygintuvu lygino jo mama, močiutė, o gal ir promočiutė. Kaip žmogus gali už kelis eurus tai parduoti? Tas, kuris parduoda, net nemąsto, jam atrodo normalu. Jeigu tikrai neatsiranda vietos, kur padėti tą lygintuvą, tegul atveža pas mus, muziejuje stovės ir tikrai niekur nedings. Tai išliekamoji mūsų protėvių vertė. Kuo toliau, tuo vertingesni tie daiktai tampa. Kažkada jau mūsų vaikai neatpažins, kas tai per daiktas ir kam jis skirtas. Net ir dabar dažnai pasitaiko, kad rodai rakandą ir niekas nežino, kam jis buvo skirtas. Ateis laikas, kai daug ko taip nebepažinsime.
– Kaip manote, kas skatina žmones likti savame krašte, niekur neiškeliauti?
– Mus žemė pririšo prie savo krašto, pradėjome ūkininkauti. Visada sakau, dirbti gali viename ar kitame garaže, o žemė yra žemė. Tai tavo žemė, po ją vaikščiojo tavo protėviai. Kitur gi kita žemė.
– Saugoti, atkurti, puoselėti senovės palikimą – didžiulė atsakomybė. Kokia Jūsų ilgalaikė vizija?
– Noriu tikėti, kad kažkuris iš vaikų perims ir išlaikys tai, ką sukūrėme, sukaupėme istoriją iš tų daiktų. Labai smagu, kad mūsų vyresnėlė dirba sodyboje. Jaunėlę labiau traukia tolimesni kraštai, Vilnius, didmiestis, norisi šurmulio, o pagrandukas dar neužaugęs. Tikimės, kad jį trauks mūsų veikla. Tai paguoda, kad bus visko tąsa.
– Lietuviai mėgsta kaimo turizmą, o kaip užsieniečiai?
– Mums lengva kalbėti apie užsieniečius, nes nuo mūsų 3 km ir Latvija. Mus lanko ir lenkai, sulaukiame svečių iš kitų šalių: anglų, vokiečių, danų, estų. Kiekvienas atranda, kas juos pas mus domina. Smagi istorija apie sendaiktį, kurio nė vienas lietuvis neįvardijo. Atvyko švedas, pirštu dūrė ir pasakė, kad su juo cukrų smulkindavo, o daiktas lietuviškas, naudojamas Lietuvoje. Dažnai užsieniečiai nakvynei apsistoja, technikos muziejų aplanko. Atvažiuoja tikslingai, svarbu, kad būtų su atvira širdimi ir dideliu noru!
