„Esu Vilniaus Gedimino technikos universiteto V kurso architektūros studentas. Parengiau kursinį darbą – projektą „Marių polis“, kuriuo siekiu sukurti „plaukiantį miestą“ – poilsio kompleksą Kauno mariose, taip subtiliai įprasminant prieš 60 metų čia sunaikintą civilizaciją – iškeldintus kaimus, miestelius. Objektas planuojamas vietoje, kur stūksojo senosios Rumšiškės.
Pusę metų galvota, kurta, diskutuota su dėstytojais. Už konsultacijas ir patarimus dėkoju darbo vadovui, dėstytojui architektui doc. Sauliui Pamerneckiui. Parinktas toks mastelis, kuris tiktų Kauno marioms. Manau, kad šį projektą įmanoma įgyvendinti“, – taip savo idėją bei požiūrį į subtilią istorinę atmintį trumpai 15min pristatė iš Kaišiadorių, esančių netoli Rumšiškių, kilęs būsimasis architektas Aistis.
Tai jau ne pirmas jo išskirtinis projektas – 2020 metais buvo įvertinta Aisčio sukurta urbanistinė vizija Gargždams „Minijos miestas“.
Grąžinti bent dalelę išvytos civilizacijos
Pavasario ledonešį sulaikanti, Kauno miestą nuo potvynių sauganti Kauno hidroelektrinė (HE) pradėta statyti 1955 metais.
Patvenkus Nemuną aukščiau Kauno, upės vanduo per 9 mėnesius pakilo 19,5 metro. Taip 1955-1959 metais buvo suformuotas didžiausias (65,4 kv. km) dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje – Kauno marios, tuomet užliejusios 0,1 proc. Lietuvos ploto.
Prieš užliejant Nemuno slėnį, iškirsti miškai, iškeltos kaimų kapinaitės, iškeldintos 45 gyvenvietės. Kaip teigia Aistis, tai buvo vienas iš didžiausių brutaliais metodais įgyvendintų sovietinių projektų Lietuvoje, palikusių gilias socialines žaizdas ir pakeitusių viso Nemuno baseino ekosistemą, kurios ekologinės problemos aktualios iki šiol.
Kurdamas „Marių polį“, galintį išdygti senųjų Rumšiškių vietoje – buvusioje Nemuno ir dviejų upelių – Pravienos bei Nedėjos – santakoje, Aistis išsikėlė tikslą – į buvusį Nemuno slėnį grąžinti bent dalelę išvytos civilizacijos, sukurti traukos kompleksą su apgyvendinimo, nuotolinio darbo, maitinimo ir edukacijos galimybe, kartu sprendžiant ir ekologines marių problemas, susijusias su eutrofikacija bei vandens tarša.
„Marių polis“ sujungia dvi skirtingas alegorijas – miestą, kaip civilizacijos simbolį, ir polių – rąstą, įkaltą pamatams drėgnoje vietoje vykdant statybą. Tūrinė–erdvinė kompozicija gimsta iš kubų kompozicinės sąveikos. Geometrines figūras sujungia agorą (senovinę polio aikštę) primenantis pontoninis lieptas – „plaukianti“ terasa, kurios viduryje – kavinė su apžvalgos aikštele–terasa ant stogo. Šis tūris kuriamas su transformavimo ir pritaikymo kitoms funkcijoms (koncertų scena, kino filmų ekranas ir kt.) perspektyva“, – kas numatyta „plaukiančiame“ mieste, atskleidė Aistis, pripažinęs, kad kompozicijos sumanymas – tai senojo Rumšiškių Kokalnio – mitologinio kalno, kuris, kaip ir visa teritorija, buvo užlietas Nemuno vandeniu, alegorija.
Naujos galimybės turizmui
Vienas esminių prioritetų projektuojant „Marių polį“, kaip atskleidė Aistis, – patogus, jaukus ir patrauklus patalpų išplanavimas, grįstas minimalių poreikių patenkinimu, išnaudojant natūralius jaukumą kuriančius šaltinius – šviesos sklidimą, kraštovaizdį, pasitelkiant ekologiškas ir laiko patikrintas medžiagas, atsisakant įmantrių formų, sąveikaujant su vandeniu, kaip didžiausiu turtu ir vertybe, kurio vaizdus norima atskleisti kas akimirką kintančioje gamtinėje tikrovėje.
„Lietuvoje, palyginus su kitomis valstybėmis, vanduo ir miestas dažnai yra tarsi atskirti elementai – upės ir ežerai dėl įstatyminių reikalavimų ir susiklosčiusios tradicijos dažnai palikti gamtos stichijoje. Tai turi privalumų, tačiau šiuo projektu siekiu parodyti, kad alternatyva iš turimų resursų leistų sukurti naujas galimybes turizmui. Juo labiau, kad Kauno marios nėra natūralus gamtinis objektas, o žmogaus veiklos sukurtas telkinys“, – patikino Aistis.
Virš vandens iškilusią turistams skirtą komplekso dalį jis padalijo į 5 tūrius – 4 simetriškai išsidėsčiusius kubus ir mažesnį stačiakampį – kavinės pastatą su terasa jų kompoziciniame centre. Visuose keturiuose kubuose numatyta po antrą aukštą, į kurį būtų galima patekti laiptais arba liftu.
Dviejuose kubuose Aistis numatęs įrengti viešbučio patalpas (241 kv. m dydžio) su apgyvendinimui bei darbui skirtomis erdvėmis. Trečiasis iš pastatų būtų projektuojamas Kauno marių regioninio parko direkcijai ir nuotolinio darbo centrui (234 kv. m), o likęs – lankytojų centrui (220 kv. m) su viešomis ir vientisomis, nesuskaidytomis mažesnėmis patalpomis. Kavinė projekte taip pat kuriama kaip viena erdvė, užimsianti 82 kv. m.
Bendras viso „Marių polio“ vidaus patalpų plotas, kaip numatyta, siektų 1 018 kv. m. Užstatymo plotas – 1 600 kv. m. Statybinis tūris vandens paviršiuje – 7 500 kub. m, po vandeniu – 16 200 kub. m, bendras – 23 700 kub. m.
Užsidirbtų ir vietiniai gyventojai
Kompleksas būtų kuriamas iš medinių, tinkamai impregnuotų konstrukcijų (karkaso).
Sienų apdailai vandens paviršiuje esančio komplekso dalyje Aistis numatęs panaudoti trijų rūšių medžiagas: stiklines vitrinas, fasadinį tinką RAL 7035, tačiau stogo ir sienų paviršiui padengti daugiausiai galėtų būti naudojama iš vietinių medžiagų – molio, cemento ir juodžemio – sukurta fasadų apdailos medžiaga. Siekiama, kad šis fasadų tipas natūraliai „suaugtų“ su aplinka, taptų ekosistemos ir buveinių dalimi kerpėms, samanoms ir smulkioms žolėms.
Pagrindinė sienos dalis projekte suformuota iš presuotų šiaudų (40 cm pločio) ir medinio karkaso, panaudojant reikiamas izoliacines ir jungiamąsias medžiagas. Povandeninė dalis – iš perdirbto plastiko, kad būtų atspari vandens poveikiui. Kompleksas „pritvirtintas“ prie marių dugno specialiai tam sukurtais devyniais, iš įvairių kampų išdėstytais, inkarais.
Siekiant apsaugoti kompleksą nuo ledonešių, rudens metu galėtų būti sumontuojami specialūs ledlaužiai.
Įdomu, kaip patektumėte į viduryje Kauno marių pastatytą „plaukiojantį miestą“? Valtimis ir laiveliais. Tai, Aisčio įsitikinimu, paskatintų vietinių pakrantėse gyvenančių žmonių verslumą – jie galėtų užsidirbti plukdydami lankytojus. Būtų numatyta šį objektą įtraukti į turistinių laivų maršrutus, taip užtikrinant nuolatinio susisiekimo galimybę.
Žiemos metu, užšalus saugiam ledo sluoksniui, į kompleksą galima būtų ateiti pėsčiomis, atvykti ledo motociklu ar arklio traukiamomis rogėmis.
„Čia veikiantis viešbutis, kavinė bei Kauno marių regioninio parko lankytojų centras pritrauktų skirtingų poreikių auditorijas, todėl objektas turėtų būti populiarus. Žmonėms paliekama įvairaus pasirinkimo galimybė: būti tik lankytojais, vienadieniais turistais ar komplekse apsigyventi ilgesniam laikui, atplaukti čia renginių bei koncertų metu“, – teigė Aistis.
„Marių polio“ veiklos įkarštis būtų planuojamas vasarą, tačiau veikla nenutrūktų ir kitais metų laikais.
Pats apsirūpintų elektra
Pasak būsimojo architekto, kompleksas pats apsirūpintų energija – tam po vandeniu būtų įrengiama hidroakumuliacinė jėgainė, kuri marių srovę naudotų elektros energijos gamybai ir kartu prisidėtų prie vandens išvalymo.
Prieš patekdamas į turbiną vanduo, pagal sumanymą, būtų išvalomas, atskiriant nepageidaujamas medžiagas, kurių tarša pasižymi Kauno marių vanduo. Šios medžiagos būtų kaupiamos specialioje talpoje kartu su nuotekomis iš komplekso ir specialiu laivu pargabenamos į krantą.
Iš valyklos vanduo keliautų į turbinas, sukančias energijos generatorius. Generatoriuose pagaminta elektra būtų kaupiama akumuliacinėse talpose.
Numatoma komplekse įrengti geoterminį šildymą. Pastatui šildyti Aistis pasirinko šildomų grindų sistemą, nebūtų įrengiamas nė vienas radiatorius. Patalpose būtų įrengtas ir centralizuotas mechaninis vėdinimas. Numatytos ir triukšmo bei vibracijos sklidimo mažinimo priemonės.
Šaltas vanduo pastatui galėtų būti atplukdomas specialiu laivu iš Rumšiškių ir laikomas po žeme esančioje talpoje. Šaltas vanduo naudojamas šilto vandens ruošimui tam įrengtais boileriais.
Lietaus nuotekos galėtų keliauti tiesiai į marias nuo stogo, o buitinės nuotekos būtų surenkamos nuotekų vamzdžiais, kurie prijungiami prie grindyse įmontuotų nuotekų stovų, ir kaupiamos požeminiame aukšte esančioje teršalų kaupykloje (nuotekų rezervuare).
Sulaukė palankių vertinimų
Tokį savo projektą paskelbęs asmeninėje feisbuko paskyroje, Aistis prisipažino per keletą dienų sulaukęs daugiau nei šimto palaikymo žinučių bei skambučių iš rumšiškiečių ir ne tik.
„Žmonės nori, kad „Marių polis“ taptų realiai įgyvendintu projektu. Palaikymą išreiškė ir Kaišiadorių rajono meras, pažadėjęs prisijungti prie organizacinės veiklos, taip pat Raseinių rajonas meras, atsiliepė net keturios organizuotos rumšiškiečių grupės.
Į idėją teigiamai ir labai entuziastingai sureagavo Vokietijos lietuviai, tarp kurių yra ir iš Rumšiškių kilusių žmonių. Jei sausio 22 dieną „Marių polis“ buvo tik mano kursinis darbas, tai po pastarojo savaitgalio jau spėjo tapti plačios visuomenės grupės iniciatyva ir ambicija“, – pasidžiaugė Aistis, atskleidęs, kad palaikymą jo projektui išreiškė ir keletas žymių kauniečių, politikų bei verslo atstovų.
Viena iš daugelio komentatorių įvertino, kad Aistis savo vizijomis Kaišiadorims suteiks naują veidą.
„Gimiau ir užaugau Kaišiadoryse, šią savivaldybę puikiai pažįstu, nes ji turtinga miškais, upėmis ir ežerais, čia gera leisti laisvalaikį po studijų ar mėgautis gamta karantino metu.
Kai buvau šešerių ar septynerių metų, pirmą kartą teko išplaukti į Kauno marias kartu su broliu ir seneliais. Tuomet poeto Jono Aisčio minėjimo metu aplankėme užlietą senųjų Rumšiškių miestelio vietą. Prisiminimai liko gilūs. Kurdamas šį projektą grįžau į Kauno marias savo vizijomis ir mintimis. „Marių polis“ – vaikystės patirties pritaikymas architektūroje, į 60 metų užlietą Nemuno slėnį grįžtančios civilizacijos ir gyvybės simbolis. Norisi Rumšiškes paversti dar didesniu turistų traukos centru“, – reziumavo pašnekovas, kurio senelis ir tėvai – taip pat architektai.
Šis jaunuolis kupinas ambicijų. Pirmoji jų – sukurti klestinčią valstybę, kuria grožėtis vyktų turistai iš viso pasaulio, regionų stiprinimas, anot jo, yra bene didžiausias ateinančio dešimtmečio uždavinys.
Antroji Aisčio ambicija – pasiekti, kad visuomenės sąmoningumas nebetoleruotų gamtos niokojimo dėl greito pelno.
„Metas nustoti kirsti mūsų miškus, metas baigti trąšomis ir nevalytomis nuotekomis teršti upes (praėjusią vasarą tyrinėdamas Nemuną įsitikinau, kaip nesaugoma ši upė). Laukiu momento, kada dauguma žmonių supras, kad gamta reikia mėgautis, o ne ją vartoti“, – patikino Aistis.
Trečioji vaikino „ateities ambicija“ – sukurti projektų, kurie pasitarnautų Lietuvai, garsintų ją pasaulyje dėl tausojančio požiūrio į aplinką ir kartu dėl inovatyvių ir unikalių sprendimų.
„Todėl savo ateities ambicijas pirmiausia sieju su savo kraštu, matydamas jį kaip vartus pasauliui ir į pasaulį“, – teigė būsimas architektas.
