– Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo krepšinis?
– Mokykloje niekada nelankiau sporto būrelių, tik meno. O vieną dieną atsitiktinai su klasės draugais išėjome tiesiog pasportuoti ir pamatėme, kad sporto salė pustuštė, žmonės liūdni, salės vaizdas apgailėtinas. Todėl galvojome, kaip pakeisti situaciją, ir įkūrėme asociaciją, kuris šiandien vienija 350 jaunuolių ir vykdo veiklą Rytų Aukštaitijoje. Pastebėjau, kad meno būreliuose įgytas savybes puikiai pritaikiau savanoriškoje veikloje. Šiuo metu taip pat vedu krepšinio rungtynes, savanoriauju kitose organizacijose.
– Gyvenote svetur, bet niekada nepraradote ryšio su gimtuoju kraštu. Kas neleido atitrūkti?
– 2014–2017 m. studijavau sporto vadybą Koventrio universitete, Anglijoje. Lietuvoje kartu su keliais kolegomis vykdėme projektus, susijusius su regionine politika, dirbome su 20 savanorių. Dėl jų pagalbos veikla nenutrūko ir studijuojant užsienyje. Nuolatinis darbas, bendravimas su gyvenančiaisiais Utenoje padėjo išlaikyti ryšį su gimtuoju miestu. Manęs dažnai klausia, kodėl grįžau, bet kas nėra to pajutęs, nesupras. Antraisiais mano studijų metais Didžiojoje Britanijoje vyko „Brexitas“. Matydavome stendus su netikromis naujienomis: jeigu neišstos iš ES, atvažiuos milijonai musulmonų ir pan. Kai britai nubalsavo taip, kaip nubalsavo, pasijutome nelabai laukiami, galbūt net nereikalingi. Tai dar labiau paskatino grįžti.
– Sėkmingai grįžote ir įsitvirtinote, taip pat padedate kitiems tai padaryti.
– Grįžęs pamačiau, kad Utena dalyvauja programoje „Globali Lietuva“, ir kandidatavau tapti jos koordinatoriumi tikėdamasis, kad mano patirtis ir žinios bus naudingos įgyvendinant programą. Pradėjau dirbti. Mano darbas susijęs su žmonėmis, kurie nori grįžti iš emigracijos ar sugrįžę siekia įsitvirtinti. Turiu jiems padėti, suteikti informacijos. Pastebėjome tendenciją, kad sugrįžtantys žmonės dažniausiai svarsto du aspektus: jeigu grįžta, tai nori pradėti kurti kažką savo ir investuoti pinigus, kurių jau būna pasitaupę ir kurių neturėjo prieš išvykdami, arba ieško patrauklaus darbo galimybių. Padedame jiems parengti CV, informuojame apie verslo paramos programas, padedame dalyvauti jose, patariame, kaip dalyvauti socialinėse programose, tarkim, kompensacijoms būstui pirkti ar nuomotis.
– Kas, Jūsų nuomone, skatina jaunus žmones grįžti, siekti įsitvirtinti gimtuosiuose miestuose ir nesiveržti į didmiesčius?
– Utenos rajono savivaldybėje yra sukurtos papildomos kompensacijos jaunoms šeimoms, nuomojančioms, įsigyjančioms ar statančioms būstą, netrūksta kitų socialinių paskatos galimybių. Neseniai man skambino vienas jaunas tėvelis, šiuo metu gyvenantis užsienyje, ir sako: „Auga vaikai, turiu šeimą, būstą, dirbu, bet aš noriu prisiminti jaunystės dienas, kai galėdavau tiesiog nuvažiuoti prie Alaušo ežero, išsimaudyti, surengti lietuvišką iškylą su šašlykais.“
Tai rodo, kad net ir maži dalykai kelia nostalgiją, kviečia į galbūt seniai pasikeitusias, bet nepamirštas vietas. Tai įrodymas, kad ne tik jauniems žmonėms rūpi savas miestas. Dažniausiai tenka bendrauti su jaunais žmonėmis ir visada jų klausiu, ar kas nors ruošiasi mokytis užsienyje. Jaučiu tendenciją, kad vis mažiau žmonių mąsto apie studijas užsienyje ir noriai studijuoja Lietuvos universitetuose. Esu blogas sugrįžusiųjų koordinatorius – patariu jauniems žmonėms išvažiuoti mokytis, nes tokia patirtis yra neįkainojama. Grįšite kitokie. Ir dabar susirašome su mokslo draugais – beveik du trečdaliai yra grįžę į Lietuvą.
– Kuo Jus žavi Utena ir su kokiomis vietomis susiję vaikystės prisiminimai? Ar miestas Jums atrodo ryškiai pasikeitęs ir besikeičiantis?
– Utena, kokią prisimenu vaikystėje, ir kokia ji yra dabar, tai lyg ne tas pats miestas. Yra ryškus skirtumas. Tos pačios ežero krantinės, apaugusios meldais, ir dabartinis vaizdas. Miesto veidas keičiasi ir tai man, kaip čia užaugusiam ir šiuo metu gyvenančiam, yra be galo malonu.
– Kiek su Utena konkuruoja užsienis ir Vilnius?
– Ar žmogus išvažiavęs į užsienį, ar į Vilnių, tai yra išvykęs žmogus. Labai gaila, kad negalime pasiūlyti tokių darbo galimybių kaip sostinė. Bet galime pasiūlyti palankias socialines sąlygas: vaikų darželius be eilių, tvarkingą gyvenamąją aplinką, paramos jaunai šeimai galimybes. Socialiniai dalykai labai reikšmingi, o darbo vietos kursis su laiku, su žmonėmis, kuriuos sugebėsime išlaikyti ar prisikviesti. Tarkim, neseniai įkurtas SEB banko Konsultacijų centro padalinys, pradėjo veikti „Lašų duonos“ grikių perdirbimo gamykla, išsiplėtė įmonė „Strapa“.
– Kuo Jums artimos Utenos visuomenės veiklos?
– Aštuntą ryte jau būnu darbe, o grįžti namo pavyksta tik po devintos vakare. Rūpinuosi savo organizacijos įgyvendinamais sporto projektais, vedu renginius, savanoriauju kitose organizacijose, padedu Utenos „Juventus“ ir Molėtų „Ežerūno“ krepšinio klubams. Nuo praėjusio pavasario tapau Utenos rajono savivaldybės tarybos nariu, tad dabar kiekvieno mėnesio paskutinę savaitę tenka rezervuoti darbui tam – komitetai, frakcijos, sprendimų projektų peržiūra. Tenka išgirsti, kad nėra ką veikti regionuose, tačiau, kai pagalvoji, ką gali duoti miestui, veiklos atsiranda labai daug.
