Turto bankas Pagryžuvio dvaro aukcioną pirmą kartą paskelbė praėjusių metų rugpjūtį. Objektas buvo parduotas iš pirmo bandymo, pirkėjui pasiūlius pradinę 173 tūkst. eurų kainą. Aukcione tuomet dalyvavo tik vienas dalyvis, 15min sakė Turto banko atstovas Tomas Bagdonas.
Kompleksą sudaro 116 kv. m gyvenamasis namas, 1,5 tūkst. kv. m sanatorijos pastatas ir kitos pagalbinės patalpos (garažai, dirbtuvės, ūkinis pastatas ir kt.). Aukciono laimėtojas įgijo teisę ir išsinuomoti prie dvaro esančią valstybės žemę – 6,6 hektaro.
Registrų centro duomenimis, nuo praėjusių metų rugpjūčio pabaigos šis objektas priklauso Vaidotui Lašui, kuris yra siuntų gabenimo bendrovės „Skubios siuntos“, direktorius Lietuvoje.
Paklaustas, kodėl nusprendė įsigyti dvarą, V.Lašas 15min priminė jo istoriją. Tai – įspūdingas Lietuvos romantizmo architektūros paminklas, suprojektuotas ir 1859 metais pastatytas žymaus architekto Fulgeto Rimgailos. Šis dvaras priklausė Romerių šeimai, tarpukariu kultūriniam ir intelektualiniam gyvenimui jį beveik iš griuvėsių prikėlė jėzuitai.
„Turto bankui paskelbus dvaro pastatų pardavimą nekilo abejonių, kad tai tikrai vertingas, išskirtinis objektas. Nustebome, kad viešame konkurse buvome vieninteliai dalyviai, ir dvarą pavyko nupirkti už pradinę aukciono kainą“, – kalbėjo jis.
Svarsto įvairias galimybes
Tačiau dabar skelbimų portaluose galima rasti skelbimą, kuriame nurodoma, kad jis yra parduodamas. Už 1,5 tūkst. kv. m ploto pastatą ir sklypą prašoma 400 tūkst. eurų.
Tiesa, V.Lašas pabrėžia, kad šis skelbimas dar nereiškia, jog objektas bus parduotas už tokią kainą ar perleistas kitiems savininkams. Šiuo metu verslininkas svarsto kelias galimybes: objekto įgalinimą, jo pardavimą arba partnerių suradimą.
„Dvaras galėtų atlikti kultūrinę, rekreacinę, sveikatinimo funkcijas. Tačiau, viena vertus, imantis tokių objektų įgalinimo, labai svarbu atsižvelgti į istorinį jų kontekstą – juo domėjomės ir kalbėdami su jėzuitais, ir šiuo metu laukiame architektūrinių istorinių tyrimų rezultatų. Kita vertus, kokybiškas bet kurios koncepcijos įgyvendinimas reikalauja ir žinių, ir žmogiškųjų išteklių, ir partnerių – tai nėra greiti procesai“, – 15min tikino jis.
Paklaustas, kodėl nustatyta tokia kaina, V.Lašas tikino nenorintis koncentruotis į konkretų skaičių.
„Esame atviri galimybei bendradarbiauti su besidominčiais dvaru“, – aiškino jis.
V.Lašas pasakojo, kad objektu domisi tiek lietuviai, tiek užsieniečiai.
„Šiais laikais dvarus dažniausiai siekiama įgalinti kultūrai ar rekreacijai, ne išimtis ir juo besidomintys. Pagryžuvio dvaras tam labai tinkamas: jis laikomas vienu gražiausių Lietuvos romantizmo architektūros paminklų, vos už 7 km – nuostabus Tytuvėnų vienuolynas, už 13 km – visus metus piligrimų gausiai lankoma Šiluva kurioje yra viena iš aštuonių Lietuvos bazilikų“, – kalbėjo jis.
Rinkos vertė – apie 250-300 tūkst. eurų
Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ Komercinio NT projektų vadovas Remigijus Valickas Pagryžuvio dvarą įvertino teigiamai. Anot jo, objektas turi visą visumą – didelė teritorija, parkas, greta yra telkinys. Tačiau prašomą kainą įvertino kaip šiek tiek per didelę.
„Kaina gal ir didoka dabar prašoma, bet jis buvo įsigytas, mano nuomone, gana žema kaina. Jo reali rinkos vertė apie 250-300 tūkst. eurų“, – kalbėjo jis.
R.Valickas mano, kad dvarai nėra tinkamas perpardavimo objektas, nes jie nėra pakankamai likvidūs, ypač esantys atokesnėse vietovėse, kaip ir šis.
„Tie, kurie yra prie Vilniaus, Kauno, jų likvidumas geresnis ir jų potencialių pirkėjų yra daug daugiau. Ar savo naudojimui, ar pritaikymui komercinei veiklai, ar turizmui ir t.t.“, – kalbėjo jis.
Eksperto nuomone, šio dvaro lokacija nėra patraukli tiems, kurie norėtų jame patys gyventi.
„Tuo labiau, sunkiai įsivaizduoju agroturizmo vystymą. Įmanoma, bet geografinė padėtis nėra pati geriausia. Jis nėra prie pagrindinių kelių, kad būtų patogus privažiavimas ir panašiai“, – įsitikinęs R.Valickas.
Eksperto teigimu, parduoti dvarą būtų įmanoma, tačiau jis abejojo dėl galimybės surasti partnerių ir kartu plėtoti objektą.
„Nesu girdėjęs pavyzdžių, kad su dvarais būtų kažkas panašaus įvykę. Gal klystu ir ne viską žinau“, – kalbėjo jis.
O komentuodamas dvaro pritaikymo galimybę R.Valickas aiškino, jog pats dvaro savininkas turi žinoti, ką ten nori daryti.
„Paprastai dvarų pirkėjai žino, ką su juo daryti. Jei norima parduoti dvarą, yra vienas klausimas, kuris nėra nei smerktinas, nei ką. Svarbiausia, kad pardavimo proceso metu būtų prižiūrimas, neniokojamas“, – sakė jis.
R.Valickas įsitikinęs, jog norint dvarą pritaikyti kokiai nors veiklai, reikėtų investuoti daug daugiau nei vertas pats objektas. Be to, jis abejoja, kad tos investicijos kada nors atsipirks.
„Kiek man yra tekę susidurti su dvarų savininkais, jeigu jie nori panaudoti ūkinei veiklai dvarus, pelno tikrai nesitiki. Tai daugiau savo investicijų pateisinimas nesitikint realios, apčiuopiamos grąžos. Kad tas dvaras save išlaikytų, bet kad neštų pelną... Būkime realistai“, – tvirtino pašnekovas.
Tyrinėja dvarą
V.Lašas, paklausus, kokia šiuo metu yra dvaro būklė, tikino, jog nebloga – pakeistas stogas, sutvarkytas fasadas. Iki 2017 metų čia veikė Aukštelkės socialinės globos namų Pagryžuvio filialas, todėl patalpos buvo prižiūrimos.
„Tiesa, sovietiniais laikais dvaro patalpų pritaikymas tuberkuliozės ligoninės poreikiams padarė nemažai žalos paveldui – buvo pristatytas priestatas, vietoje jėzuitų koplyčios įrengtos palatos, pristatyta garažų, sunykę dvaro pagalbiniai pastatai, arklidės, tarnų namas, svirnas. Dvaro viduje Romerių ar jėzuitų pėdsakų beveik nelikę.
Šiuo metu rūpinamės, kad dvaras nenyktų bei būtų tvarkoma aplinka – išpjovėme piktžoles, išvalėme lietvamzdžius, dalyvaujame Fixus Mobilis projekte, kuriame specialistai pataria, kaip vykdyti prevencinę priežiūrą siekiant, kad dvaro būklė išliktų gera“, – pasakojo V.Lašas.
Dvaras keliavo iš rankų į rankas
V.Lašas taip pat užsakė architektūrinius ir istorinius tyrinėjimus.
Istorikės Indrės Baliulytės surinktuose duomenyse, kuriais V.Lašas pasidalino su 15min, nurodoma, kad Pagryžuvio dvaro rūmus suprojektavo vienas iš ryškiausių XIX a. architektų, romantizmo atstovas Fulgentas Rimgáila. Jis buvo kilęs iš žemaičių bajorų giminės, todėl kartais vadinamas Žemaičių architektu.
Pagryžuvio dvaro rūmai turi ryškių klasicizmo ir baroko sąsajų: iš pradžių pastatyti vieno aukšto, o antras aukštas statytas prieš I pasaulinį karą.
XVIII a. pabaigoje Pagryžuvio dvaras priklausė didikams Šemetoms, o vėliau – Pšeciševskių šeimai. XIX a. pradžioje dvarą valdė Raseinių maršalka Adomas Pšeciševskis, palikęs nuosavybę savo sūnui Jeronimui, kurio užsakymu 1858-1859 m. pastatyti dvaro rūmai. Tačiau Jeronimas Pšeciševskis rėmė 1863 m. sukilėlius, todėl caro valdžia jį ištrėmė į Tomsko guberniją.
1878 m. Izidorius Romeris, kuris buvo vedęs Jeronimo Pršecišvesko dukrą, išpirko po sukilimo sekvestruotą Pagryžuvio dvarą.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą rūmus paveldėjęs Stanislovas Romeris į Pagryžuvį atvykdavo retai, o po karo ir visai nesilankė – tarpukariu gyveno Vilniuje, dirbo oro pajėgose.
Be to, 1915 metais netoliese nusidriekė fronto linija, o kraštą užplūdę kareiviai negailestingai nusiaubė dvarą. Istorikės teigimu, apie jį daug rašoma Eugenijaus Romerio 1914-1922 m. dienoraščiuose. Vokiečiai ten buvo įsteigę administracinį centriuką, dvarui 1918-1919 m. pakenkė besitraukiantys vokiečių kariai, po to nusiaubė bermontininkai. Nemažai daiktų iš dvaro per suirutę išgrobstė aplinkinių kaimų valstiečiai. Eugenijaus žmona dailininkė Sofija Romerienė nemėgo Pagryžuvio.
Galiausiai, 1922-aisiais įvykdyta žemės reforma buvo lemtinga ir neilgai trukus apleistas, skolose paskendęs dvaras perduotas Lietuvoje atsikūrusiai Jėzaus draugijai.
„Dideliame parke ant upės kranto stovįs baltas pastatas iš tolo atrodė įspūdingai. Iš karto pagavo akį kairiame pastato gale storokas ir aukščiau stogo iškilęs bokštas. Patys rūmai stovi prie didžiulės apskritos aikštės arba parko, dabar, žinoma, baisiai apleisto, paversto laukine pieva. Atidžiau metus akį į pastatą, pirmasis geras įspūdis garuote išgaravo. Stoge didžiulės skylės, sienos kažin kada betinkuotos ir bedažytos. Languose mažai sveikų stiklų. Pagrindinės durys užkaltos lentomis. Rūmų remontą pradėjome nuo stogo“, – taip savo dienoraštyje rašė klierikas Jonas Kidykas, birželio vidury į Pagryžuvį lydėjęs magistrą tėvą Povilą Boegnerį.
Jėzuitai prikėlė Pagryžuvį, dešiniajame rūmų sparne, viename kambaryje nuo upelio pusės įsirengė savo koplytėlę, kad nereikėtų kasdien vykti į Tytuvėnus. Pasakojama, kad čia neretai lankydavosi ir Tytuvėnų dvaro savininkai, kurie puikiai sutardavo su vienuoliais.
1930 m. ant naujokyno bokšto buvo pastatytas medinis kryžius. 1931m. vasarą Kelmės ir Liolių klebonai Pagryžuvyje atliko savo rekolekcijas. Tai buvo pirmasis jėzuitų vestas rekolekcijų kursas ne savo ordino atstovams. Tais metais buvo padidinta elektros jėgainė ir kiaulidė, nupirktos kelios ūkio mašinos ir įvesta elektra.
1941 m. kilus Antrajam pasauliniam karui, birželio 24 d. brolis Anastazas Janulis nuplėšė nuo vienuolyno pastato ir sunaikino sovietinės valstybės vadovų portretus bei plakatus ir ant bokšto iškėlė trispalvę Lietuvos vėliavą. Rugpjūčio 15 d. buvo iš naujo atidarytas Pagryžuvio naujokynas, kuris veikė iki 1948 m., kai buvo likviduotas. Jo pastatai atiduoti džiovininkų sanatorijai.
