Klaipėdietis architektas Edmundas Andrijauskas pastebi, kad per paskutinius plius minus 15 metų aplink Klaipėdą atsirado urbanizuotos teritorijos, kurios savo plotu prilygsta pačiam miestui. Klaipėdos rajonas tapo geresnės gyvenimo kokybės ieškančių klaipėdiečių traukos centru. Tuo metu, kai daugumoje Lietuvos savivaldybių gyventojų skaičius nuolat mažėjo, Klaipėdos rajone gyventojų kasmet daugėjo.
Šiandien jau kyla nemažai diskusijų, jog rajono savivaldybei mokesčius mokantys Klaipėdos priemiesčių gyventojai dirba mieste, naudojasi miesto infrastruktūra, vaikus veda į miesto darželius ir mokyklas. Klaipėdos miesto valdžia situaciją norėjo spręsti paprasčiausiu būdu – prisijungiant priemiesčius. Buvo pradėtos net parengiamosios procedūros plėsti miesto ribas prisijungiant kaimynystėje esančius Slengius. Tačiau tam pasipriešino tiek Klaipėdos rajonas, tiek patys gyventojai, todėl vargu ar šis planas bus įgyvendintas.
2019 m. parduota namų
- Klaipėdos m. 227
- Klaipėdos r. 773
2019 m. parduota butų
- Klaipėdos m. 3 200
- Klaipėdos r. 343
Žemės neparduoda
Visgi Klaipėda yra deklaravusi „Mėlynąjį proveržį“, – kuris skelbia miesto ambicijas per artimiausią dešimtmetį gyventojų skaičių padidint trimis dešimtimis tūkstančių. Nors yra nemažai abejojančių tokia deklaracija, jei visgi tai būtų įgyvendinta, kyla kausimas, o kur gi šie žmonės gyvens?
„Važiuoji Palangos plentu ir rajono pusėje matai miestą, o miesto pusėje matai kaimą“, – stebisi E.Andrijauskas.
Anot jo, susiklostė paradoksali situacija, kai mieste esant didžiuliams laisviems plotams statybos juose nevyksta, o gyventojai yra priversti ieškoti būdų kurtis nuo miesto nutolusiose teritorijose. Nors atrodytų, kad laisvos rinkos sąlygomis šiuos procesus turėtų reguliuoti pati rinka, tačiau E.Andrijauskas įsitikinęs, kad Klaipėda turi unikalią galimybę pati reguliuoti situaciją.
„Klaipėdoje, kitaip nei Vilniuje ir Kaune, Savivaldybė valdo didelius žemės plotus, kurie galėtų būti parduoti ir skirti gyvenamųjų namų statybai“, – sako E.Andrijauskas.
Kaip pavyzdžius jis pateikia buvusio Klaipėdos medelyno teritoriją Labrenciškių rajone, taip pat laisvus žemės plotus Šiaurės prospekte šalia Luizės prekybos centro. Tačiau šių teritorijų vystymas nejuda metų metus. Detalieji planai jau daromi po antrą kartą, nes ankstesni jau nebeatitinka laikmečio reikalavimų, tam leidžiami pinigai, naudojami žmogiški resursai, tačiau realios statybos nejuda iš vietos.
Važiuoji Palangos plentu ir rajono pusėje matai miestą, o miesto pusėje matai kaimą.
Pasak E.Andrijausko, pagrindinė problema yra ta, kad nėra sprendimų dėl infrastruktūros vystymo. Būtų galima eiti Vakarų valstybėse įprastu keliu, kai už miesto pinigus yra klojamos komunikacijos, nutiesiami keliai, o vėliau jau parduodami statyboms tinkami sklypai, galbūt už papildomus mokesčius prisijungiant prie infrastruktūros.
Architektas sutinka, kad toks kelias nėra lengvas, nes ir teisinė bazė nėra sureguliuota tinkamai, kad tokiu atveju būtų galima objektyviai nustatyti tokio su visa infrastruktūra parduodamo valstybinės žemės sklypo kainą. Tikėtina, kad Savivaldybė pati vystydama infrastruktūrą prarastų dalį investuotų pinigų.
„Tačiau miestas ir dabar praranda pinigus, negauna mokesčių, yra priverstas milijonus leisti įvažiavimo keliams į Klaipėdą, kuriais naudojasi rajono gyventojai, rekonstruoti“, – skaičiuoja E.Andrijauskas.
Anot jo, galimas ir kitas variantas – parduoti sklypus be infrastruktūros, pradėti vystyti statybas ir tada spręsti kylančius infrastruktūros klausimus. Būtent tokiu metodu ir vyksta Klaipėdos priemiesčių plėtra.
„Koks variantas būtų pasirinktas, problemų vis tiek kiltų ir jas reikėtų spręsti, tačiau geriau ką nors daryti, nei nieko nedaryti“, – įsitikinęs architektas. Jis mato, kad dabar miesto valdininkai pasirenka lengviausią variantą – geriau nedaryti, kad nereikėtų spręsti problemų.
„Kyla pavojus, kad jau minėta net 40 hektarų ploto medelyno teritorija taip apžels krūmais ir medžiais, kad bus pradėtas jos statuso pakeitimas į miško teritoriją, o tada jau kalbos apie jokias statybas būti nebegalės“, – ironizuoja E.Andrijauskas.
Anot jo, optimizmo suteikė prieš keletą metų parduota vadinamosios „lankininkų bazės“ teritorija Giruliuose. Tačiau, matyt, dėl infrastruktūros vystymo kylant nesutarimams tarp teritorijos plėtotojų ir Savivaldybės, kiti galimi miesto projektai nejuda iš mirties taško.
„Po Savivaldybėje įvykusios administracinės reformos turi būti aiškiai apibrėžta vyriausiojo miesto architekto personalija. Kol kas viešai nurodoma tik Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjos pareigybė“, – pastebi E.Andrijauskas. Jis įsitikinęs, kad miesto politikai – Taryba, meras – turėtų imtis iniciatyvos intensyvinti gyvenamosios statybos plėtrą Klaipėdoje.
Nematomas darbas
Įvairius nekilnojamojo turto projektus, tarp kurių ir „Memelio miestas“, Klaipėdoje vystančios UAB „Stemma group“ vadovas Nerijus Tilindis sako, kad miesto administracija atlieka nemažai darbo, tačiau jis nėra toks matomas.
„Darbai vyksta, gal ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Baigiamas miesto Bendrojo plano derinimas, kuris atvers daugiau galimybių tiek verslui, tiek Savivaldybei“, – pastebi N.Tilindis.
Jis taip pat sutinka, kad vienas pagrindinių projektų vystymo klausimų yra infrastruktūra. Tačiau situacija turėtų keistis jau kitų metų pradžioje, kai įsigalios naujasis Infrastruktūros įstatymas. Šį laukimą palengvina nebent tik tai, kad daugelio projektų vystymas ir sprendimų priėmimas natūraliai yra sulėtėjęs dėl COVID-19 viruso įtakos ekonomikai ir situacijos neapibrėžtumo.
„Dabar projektų plėtotojai paliekami patys spręsti infrastruktūros klausimus, o jau artimiausiu metu Savivaldybėje turėtų atsirasti vyriausiojo inžinieriaus pareigybė, kurio pagrindinė funkcija ir būtų infrastruktūros klausimai“, – sako N.Tilindis. Anot jo, tinkamiausias variantas ir būtų eiti Vokietijos ir kitų Vakarų šalių keliu, kai infrastruktūra rūpinasi pats miestas.
Klaipėda jau atsilieka
Kol Klaipėdoje laukiama „Mėlynojo proveržio“, Bendrojo plano patvirtinimo ir aktyvesnių Savivaldybės veiksmų įveiklinant tuščius miesto plotus, priemiesčių plėtra nesustoja. Nors pakankamai chaotiškai, bet buvę ariamos žemės laukai virsta gyvenamaisiais kvartalais. Statomos parduotuvės ir net bažnyčios, kuriasi aptarnavimo infrastruktūra, gerėja susisiekimas ir keliai. O pačioje Klaipėdoje prestižinės miesto vietos baigia užželti krūmais ir medžiais, nes nerandama politinės valios šiuos sklypus parduoti privatiems gyvenamosios statybos vystytojams. Dėl to prarandama galimybė ne tik sumažinti migraciją iš miesto į rajoną, bet ir pritraukti naujų gyventojų.
Poreikis gyventi mieste yra, tačiau daugiabučių statybos projektai mieste vystomi, o individualiai statybai plotų labai trūksta.
Pasak E.Andrijausko, miesto neįmanoma atgaivinti be žmonių.
Galima sutvarkyti gatves, aikštes, tačiau gyvybę įneša mieste gyvenantys žmonės.
Štai jau antrą dešimtmetį kalbama apie Klaipėdos senamiesčio atgaivinimą. Tačiau jis neatsigaus be žmonių. Skaičiuojama, kad visame senamiestyje gyvena apie 2 000 gyventojų, o štai vien neseniai Bangų gatvėje, prie „Kultūros fabriko“, pastatytame name gali gyventi iki 400 žmonių ir ten visi butai jau išpirkti.
„Poreikis gyventi mieste yra, tačiau daugiabučių statybos projektai mieste vystomi, o individualiai statybai plotų labai trūksta, pasiūlos trūkumas lemia ir santykinai aukštas kainas“, – sako E.Andrijauskas
Spartesnius nekilnojamojo turto vystymo Klaipėdos rajone tempus rodo ir statistika. Registrų centro duomenimis, jau praėjusiais metais Klaipėdos rajonas pagal registruotų nekilnojamojo turto vienetų skaičių aplenkė miestą ir sėkmingai tolsta. Dar 2019 metų gegužės 1 d. tiek rajone, tiek mieste buvo registruota po maždaug 116 700 nekilnojamojo turto vienetų, o šių metų liepos 1 d. Klaipėdos rajone šis skaičius jau siekė 119 600 arba maždaug 1 100 daugiau nei mieste.
