Vyriausiasis Vilniaus miesto architektas Mindaugas Pakalnis pasakoja, kad Vilniaus savivaldybė greta vykdomos Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos siekė ir kompleksinio kvartalų atnaujinimo. Visgi, pirmiausia reikėjo atskirti miesto erdves – į bendras, tvarkomas savivaldybės, ir teritorijas, prižiūrimas bendrijų – konkretaus namo ar namų grupės.
„Sovietiniai mikrorajonai buvo suplanuoti taip, kad juose visos erdvės yra bendros – kiemai, automobilių stovėjimo aikštelės, poilsio zonos. Viena iš esminių užduočių buvo nuspręsti, kurios erdvės turėtų būti priskiriamos bendroms miesto zonoms, o kurios – kiekvienam kiemui. Svarstydami, ką daryti su miesto mikrorajonais, diskutuodami su gyventojais, galiausiai išsiaiškinome, jog šiandien žmonės labiau nori individualių erdvių – nuolatinės vietos savo automobiliui, saugesnio kiemo, kuriame galėtų leisti laiką“, – pasakoja pašnekovas.
M. Pakalnis atkreipia dėmesį, kad miesto erdvių suplanavimas leidžia nuosekliau vykdyti darbus – savivaldybė gali labiau koncertuotis į bendras miesto erdves, o daugiabučių kiemų teritorijų atnaujinimas yra inicijuojamas pagal Kaimynijų programą.
Kaimynijos programos metu Vilniaus savivaldybė norintiems susitvarkyti savo kiemą, skiria finansavimą tiems, kurie atsinaujins senesnius kaip 15 metų daugiabučių namų kvartalus.
Svarbiausia įtraukti gyventojus
„Kompleksinė renovacija žmonėms pirmiausia siejasi su gyvenimo kokybės pagerėjimu – ne tik mažesnėmis išlaidomis šildymui, bet ir saugesne, kasdieniams poreikiams labiau pritaikyta gyvenamąja aplinka. Dėl to svarbu koncentruotis į tuos modernizacijos aspektus, kurie realiai prisidės prie didesnės gyvenimo kokybės. Apskritai, projekto sėkmė labai dažnai priklauso nuo to, kaip žmonės jį priima, vertina – jeigu siūlomi pokyčiai bus priimti kaip nekokybiški, vadinasi pagrindinio tikslo pasiekti nepavyko“, – teigia M. Pakalnis.
Anot pašnekovo, pirminis renovacijos etapas dažnai neapsieina be ginčų dėl projektų detalių, tačiau vykdomi susitikimai su gyventojais padeda šiuos klausimus išspręsti.
„Itin svarbu įtraukti gyventojus į procesą, kad šie galėtų išsakyti savo lūkesčius, jaustųsi prisidėję, o vėlesnius pokyčius priimtų kaip savo. Galimybė tiesiogiai prisidėti prie projekto skatina gyventojų susidomėjimą, todėl žmonės patys teikia pasiūlymus. Jeigu konkretus pasiūlymas negali būti įgyvendintas, nes didesnės gyventojų dalies noras buvo kitoks, žmogus vis tiek jaučiasi išklausytas, nes galutinis sprendimas nėra primestas „iš viršaus“, o tai labai svarbu tiek projekto eigai, tiek rezultatui“, – sako vyriausiasis Vilniaus miesto architektas.
Realios praktikos padeda keisti požiūrį
Pašnekovas pastebi, kad daugiabučių bei gyvenamosios aplinkos atnaujinimas keičia gyventojų požiūrį: „Kai vieni pirmųjų projektų buvo įgyvendinami Šeškinėje, Justiniškėse pamatėme, kad nepaisant renovacijos eigoje kilusių iššūkių, žmonės galiausiai džiaugiasi rezultatais. Ta kvartalo dalis iškart tapo socialiai patrauklesnė – daugiau žmonių pradėjo leisti laiką sutvarkytose erdvėse. Pasidarė aišku, kad nebūtina važiuoti į Senamiestį, jeigu nori maloniai praleisti laiką, nes šalia namų esančios erdvės turi ką pasiūlyti.“
Anot M. Pakalnio, erdvių atnaujinimas keičia žmogaus ir viešųjų erdvių santykį – teigiami aplinkos pokyčiai paskatina į erdves pažvelgti kitu kampu, žmogus pradeda tapatinti save su ta erdve, atsiranda savumo jausmas.
Atsižvelgti į pasikeitusį gyvenimo būdą
Šiandien Vilniuje susiduriama su socialine mikrorajonų problema: kai kuriuose rajonuose didžioji dalis gyventojų yra senyvo amžiaus, renovacijos projektai juda lėtai, o viešosios erdvės yra nepritaikytos prie vis greitėjančio gyvenimo tempo.
„Norisi, kad senstantys rajonai būtų patrauklūs jaunesniems žmonėms, tačiau tam teritorijos sutvarkymo ar pastato apšiltinimo nepakanka – svarbu būstą pritaikyti prie besikeičiančio gyvenimo būdo, šeimos modelio. Čia galime atsigręžti į Vokietijos patirtis, kur pastatų rekonstrukcija bei kiemų pertvarkymas labai pasiteisino. Šiandien Vilniuje turime tokių pastatų, kurie neatitinka šiuolaikinio supratimo apie kokybišką būstą, todėl svarbu į tai atsižvelgti ir imtis veiksmų“, – teigia M. Pakalnis.
Jis atkreipia dėmesį, kad intensyviai užstatytose miesto teritorijose didelę reikšmę turi žaliosios zonos, prisidedančios prie tvaresnio, žalesnio miesto. Taip pat kvartalo aplinka turėtų sutelkti socialines ir kitokias paslaugas, kad žmonėms būtų patogu.
„Kompleksiškai atnaujinant kvartalą, svarbu atsižvelgti į infrastruktūros atnaujinimą – visą susisiekimo sistemą, automobilių parkavimo vietas, individualius pravažiavimus. Dar vienas reikšmingas aspektas – inžinerinių sistemų modernizacija, padedanti sumažinti šilumos kaštus, užtikrinti švaresnį vandenį ar elektros tiekimą. Apskritai, kompleksinį atnaujinimą galima suvokti kaip miesto ar atskirų jo kvartalų higieną, kuri yra reikalinga siekiant geresnės gyvenimo kokybės“, – sako pašnekovas.
Mikrorajonų savitumas renovacijos kontekste
Daugiabučių kvartalų atnaujinimas pamažu keičia visą miesto veidą, todėl svarbūs ir estetiniai sprendimai, prisidedantys prie kvartalų savitumo. M. Pakalnis pasakoja, kad pirminėje stadijoje, kuomet buvo identifikuojamos bendros ir kaimynijų erdvės, taip pat stengtasi atsižvelgti į mikrorajonų savitumą.
„Tikriausiai kiekvienas pastebime, kad mikrorajonai tarpusavyje kažkuo išsiskiria: kiekvieno rajono daugiabučių namų kompozicija ar gatvių išplanavimas skiriasi – vieni yra tinkamesni šiuolaikiniam gyvenimui, kiti – mažiau patogūs. Skiriasi ir spalvinės gamos: pavyzdžiui, Baltupiuose ar Karoliniškėse vyrauja raudona spalva, o Lazdynuose – pilka. Visgi kiekvienu atveju stengėmės atsižvelgti į susiklosčiusius savitumus, kuriuos dažniausiai norisi pabrėžti, nes individualumas prasideda būtent nuo planavimo, o pasibaigia spalviniais sprendimais“, – sako M. Pakalnis.
