Eksperimentas pavyko
Daugelį metų Savivaldybė socialinį būstą plėtė pirkdama butus Kretingos mieste – kasmet po du, tris – priklausomai nuo to, kiek tam gaudavo lėšų iš Socialinės ir darbo ministerijos ir kokia tuomet būdavo butų kaina. Būsto neturinčius, socialiai remtinus žmones, ypač daugiavaikes šeimas, kurdinti ne mieste, o kaime primygtinai siūlė Savivaldybės tarybos senbuviai, socialdemokratai Povilas Turauskis, Vladas Baltuonis.
Praėjusių metų pabaigoje Savivaldybės taryba ryžosi ir už 150 tūkst. Lt, skirtų socialiniam būstui plėtoti, nupirko dvi sodybas Lubių kaime, Kartenos seniūnijoje. Viena jų kainavo – 65, kita – 85 tūkst. Lt.
Praėjusių metų pabaigoje Savivaldybės taryba ryžosi ir už 150 tūkst. Lt, skirtų socialiniam būstui plėtoti, nupirko dvi sodybas Lubių kaime, Kartenos seniūnijoje. Viena jų kainavo – 65, kita – 85 tūkst. Lt.
Abejose sodybose be gyvenamojo namo yra ūkiniai pastatai, žemės sklypas. Vienoje jų įsikūrė Linos Pocevičiūtės 6 asmenų šeima, kitą sodybą Savivaldybė išnuomojo Linos Stonkuvienės 7 asmenų šeimai.
Liną Pocevičiūtę radome su vaikais namuose ruošiančią agurkų atsargas žiemai. Name – trys kambariai, virtuvė, veranda. Prie namo sodas, daržas, šiltnamis.
„Vėlai parėjome, mažai daržovių, bulvių prisisodinome. Kitąmet turėsime daugiau laiko žemei įdirbti, patręšti“, – rodydama daržą, šiltnamį ir juose augančias bulves, kopūstus, pomidorus, kalbėjo šeimininkė. Name yra vandentiekis, tačiau trūksta vonios, tualeto, juos šeima iki žiemos planuoja įsirengti verandoje, prieš tai ją apšiltinę. Per vasarą dar yra numatę ir namo kaminą sutvarkyti. Draugiškas kiemsargis kol kas saugo tuščią tvartą.
„Rudenį žadame pirkti paršelių“, – planais dalijosi Lina Pocevičiūtė.
Atsikrausčius į Lubius Linos Pocevičiūtės vyras darbą rado miško įmonėje, ji pati planuoja įsidarbinti kitą vasarą, kai ūgtelės 9 mėnesių mažasis sūnus. Tikisi darbo gauti durpyne veikiančioje įmonėje arba Baltuonių kalakutų fermoje. Dvi šeimos atžalos lanko čia pat esantį Kartenos vidurinės mokyklos Kalniškių pradinio ugdymo skyrių, vyresnėlis susiruošęs nuo rudens mokytis Kartenos vidurinėje mokykloje, į kurią vežioja geltonas mokyklinis autobusas.
Lina Pocevičiūtė dvylika metų dirbo žuvies apdirbimo įmonėje Kretingoje, su šeima gyveno privačiame name, dviejuose kambariuose. „Netraukia į Kretingą, nors darbas „silkinėje“ patiko, buvau įpratusi, tik pradžioje sunku buvo“, – teigė moteris. Kretingoje būsto išlaidoms šeima kiekvieną mėnesį turėdavo atseikėti per 200 Lt, čia, Lubiuose, šios išlaidos sumažėjo iki 104 Lt.
Gyvenimu kaime patenkinta ir Lina Stonkuvienė. Sode užderėjo obuolių, uogų, tad moteris prisivirė uogienių. Šiemet kovą atsikraustę naujakuriai spėjo pasisėti miežių. „Nukulsime, rudenį pirksime du paršelius, bus jiems pašaro“, – kalbėjo moteris.
Gyvenimu kaime patenkinta ir Lina Stonkuvienė. Sode užderėjo obuolių, uogų, tad moteris prisivirė uogienių. Šiemet kovą atsikraustę naujakuriai spėjo pasisėti miežių. „Nukulsime, rudenį pirksime du paršelius, bus jiems pašaro“, – kalbėjo moteris. Ji pati dirba Kartenoje žvakių fabrikėlyje, vyras – autošaltkalvis, darbą surado Kalniškiuose, vienoje metalu užsiimančioje įmonėje, kartais padirbėja Baltuonių ūkyje. Dvidešimtmetė Linos Stonkuvienės dukra, susiruošusi mokytis Klaipėdoje irgi dairosi kurtis Kalniškių krašte. Tik kitai dukrai, lankančiai gimnaziją Kretingoje, iš Lubių norėtųsi sprukti, kaip sakė pati mergina, dėl prasto kelio, jungiančio Lubius su plentu Šiauliai – Palanga.
Lina Stonkuvienė pabrėžė dar vieną šeimai svarbų gyvenimo kaime pranašumą – čia saugiau vaikams. „Būna, kad ir vienuoliktą, dvyliktą vakaro trobon susirenka. Mieste devintą, dešimtą nesulauki, jau neramu, čia žinai, kad visi savi, vieni kitus pažįsta, nėra tiek visokių pavojų, kurie tyko mieste“, – kalbėjo moteris.
Visų į kaimą neišginsi
Povilas Turauskis tvirtai įsitikinęs, kad socialiai remtiniems žmonėms kaimas turi tapti tikraisiais namais. „Ateis gal pagaliau diena, kai valstybė susiprotės ir lengva ranka tų pašalpų į kairę ir į dešinę nebežarstys, kaip mieste tada tie žmonės gyvens? Kaime į gyvenimą kabintis lengviau“, – kalbėjo politikas.
Jo tvirtinimu, socialinį būstą plėtoti kaime naudinga ir dėl kitų priežasčių: žmonėms atsiranda galimybė parduoti iš tėvų ar kitų artimųjų paveldėtas negyvenamas sodybas, kurios nyksta (P. Turauskio teigimu kone kiekviename kaime yra po dvi – tris negyvenamas sodybas užkaltais langais), daugėja žmonių kaime, kaimo mokyklose vaikų, dėl kurių stokos jau ne vieną mokyklą teko uždaryti. „Mieste šie žmonės, kuriems neretai trūksta ir socialinių įgūdžių, yra gana izoliuoti. Kaime, papuolę į gerą bendruomenę, kur visų esi matomas, pasikeistų, manau, tik į gerą“, – kalbėjo P. Turauskis.
Savivaldybės tarybos narys Antanas Puodys pritarė, kad Savivaldybei pirkti socialinius būstus kaime yra naudinga, tačiau jo nuomone perkant ir skiriant būstus reikėtų paisyti eiliškumo ir eilėje laukiančių poreikio.
Nors kaimuose negyvenamų ir parduodamų sodybų netrūksta, norint jas nupirkti kyla problemų.
„Jeigu žmogus įsitvirtinęs mieste, čia turi darbą, vaikai lanko mokyklas ir stovi pirmas eilėje socialiniam būstui, neišgrūsi juk jo į tolimiausią kaimą prieš jo valią. Perkant būstus vien kaime ir juos suteikiant tiems, kurie sutinka ten kraustytis, pažeidžiama eilė, elgiamės ne visai teisingai. Reikėtų lėšas dalinti: pirkti būstus ir kaime, ir mieste“, – teigė A.Puodys.
Pirks tvarkingas sodybas
Nors kaimuose negyvenamų ir parduodamų sodybų netrūksta, norint jas nupirkti kyla problemų. Kaip teigė Savivaldybės administracijos direktorius Virginijus Domarkas, parduodamų sodybų pastatai dažnai nėra įregistruoti turto registrų centre, žemė irgi neįteisinta.
V. Domarkas pažymėjo, jog Savivaldybė rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais skelbs konkursą socialiniam būstui pirkti. „Jeigu žmonės nori parduoti sodybas, turėtų suskubti ir susitvarkyti dokumentus, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skirtus 235 tūkst. Lt Savivaldybė turi panaudoti iki šių metų gruodžio 15 d.“, – aiškino V. Domarkas.
