Prisipažinsiu, kad aš, paspirtuko „vairuotoja“ buvau įsitikinusi savo sėkme. Vien vykstant iki „Linkmenų ežerų“ kvartalo iš tolo rytmetinėje saulėje žvilgėjo Geležinio vilko gatvėje išsirikiavusių automobilių stogų eilė, o tuo metu laikrodis rodė dar prieš septynias.
Automobiliui koją pakišo šviesoforai ir skubančių į darbą minia
Rytas buvo gražus, tuo metu, kai su Jūrate stojome į starto pozicijas, dalis „Linkmenų ežerų“ gyventojų dar vedžiojo savo šunis aplink vieną iš ežerų. Nuo Geležinio vilko gatvės mus skyrė tik viena medžiais apaugusi kalva, tačiau už šios linijos burzgiančio ir šokinėjimo per eismo juostas žaidimus žaidžiančio Geležinio vilko nebuvo nei girdėti, nei matyti.
Dabar beliko sutarti finišo vietą – visi verslo centrai nuo „Linkmenų ežerų“ atrodė eantys labai arti (net įsibėgėti nespėsi!), todėl nusprendėme važiuoti iki pačios Vilniaus širdies – Katedros aikštės.
Kolegė Jūratė, vairuojanti raudoną „Honda Jazz“, susiplanavo jai patogiausią maršrutą Linkmenų, Žalgirio ir Rinktinės gatvėmis. Startavę maždaug 7.45 dalį gatvės važiavome greta, o vėliau automobilis nurūko nosies tiesumu, tačiau vėliau, pasirodo, „strigo“ Žalgirio, o paskui ir Rinktinės gatvėje.
„Mano optimizmas baigėsi įvažiavus į Žalgirio gatvę. Šviesoforai, kaip tyčia, degė raudoni, o automobilių buvo daug. Na, bet palyginus su rytinėmis spūstimis, nusidriekusiomis iš Fabijoniškių link centro, nebuvo taip blogai“,- įspūdžiais dalinosi „Hondos“ vairuotoja.
Pametusi iš akių raudonąjį konkurentą, nusprendžiau išnaudoti elektrinio paspirtuko galimybes ir spustelėjau akseleratorių.
Netrukus pasiekiau Konstitucijos prospektą, kur sutikau visai nemažai „draugų“! Ties „Swedbank“ pastatu paspirtukų ir dviračių jau buvo tiek, kad reikėjo kažkaip akimis išsiaiškinti, kas ką praleidžia ir kieno čia pirmenybė.
Išriedėjau ant Baltojo tilto ir dar giliau įkvėpiau oro – paspirtukas šiuo lygiai išpiltu asfaltu riedėjo labai lengvai, ant tilto vėl sutikau daug dviratininkų ir paspirtukų mylėtojų.
Į darbą – pro antis ir šunis
Kirtus tiltą mane suviliojo Neries krantinė. Neries pakrantėje tingiai budinosi antys, bėgikus plevėsuodami ilgais gaurais lydėjo entuziastingi šunys. Na, ir žinoma, per sutvarkytą ir lygią krantinę važiuoti buvo labai lengva.
Erzinantys šviesoforai prie Mindaugo tilto perėjų padidino mano nerimą, jog vis tik liksiu antra. Laikrodis jau skaičiavo 10 minučių. Su nerimu artėjau prie Katedros aikštės, tačiau raudonos „Hondos“ dar nebuvo. Mano laikas – 13 minučių.
Palaukus 5 minutes, į aikštelę įriedėjo ir Jūratės „Jazz“. Mane išvydusi ji nelabai apsidžiaugė, mat buvo tikra, kad atvažiuos pirmoji. Tad kol aš gyriausi savo kelionės įspūdžiais – kiek po tokio ryto gauni įkvėpimo visai dienai, o dar ir pramankštini miegančius raumenis, kolegei teko prikąsti lūpą ir pripažinti, kad kartais, deja, du maži ratukai yra vertingesni už keturis didelius.
Mūsų lenktynių įspūdžius žiūrėkite vaizdo reportaže.
