„Lietuvos geležinkeliai“ yra įsikūrę 1903 metais iškilusiame pastate Mindaugo gatvėje. Įmonės vadovo teigimu, išsikėlus iš „pirmojo Vilniaus dangoraižio“, metiniai sutaupymai viršys 700 tūkst. eurų.
„Jaučiamės privilegijuoti dirbdami pirmajame Vilniaus dangoraižyje, kultūros paveldo sąraše esančiame 11 tūkst. kv. m dydžio pastate. Tačiau kaip administracinis pastatas jis nėra efektyvus – jo išlaikymas kainuoja pusantro milijono eurų per metus, o dirbti jame nėra itin patogu“, – pranešime spaudai aiškino M.Bartuška.
Kas galėtų atsirasti istoriniame statinyje? Jis tikino, jog „neoklasicizmo epochos pastatas galėtų puikiai tarnauti kaip viešbutis ar kitas visuomenei atviras objektas“.
15min pasiteiravo nekilnojamojo turto ekspertų, ką jie mato šiame milžiniškame pastate, kuris matosi iš įvairių Vilniaus pusių.
Gražus, bet nefunkcionalus
Mindaugas Kulbokas, nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „Newsec“ Tyrimų ir analizės paslaugų grupės vadovas Baltijos šalims, 15min sakė pirmiausia sveikinantis šį įmonės sprendimą.
„Pačioje įmonėje vyksta stipri transformacija, veiklų skaidymas suponuoja ir tai, kad įmonių poreikiai labai skirtingi. Tie, kurie užsiima lokomotyvais ir depais, akivaizdu, neturėtų sėdėti Mindaugo gatvėje ir turėtų būti įsikūrę netoli savo vykdomos veiklos“, – tikino jis.
M.Kulbokui antrino ir „Inreal“ grupės investicijų ir analizės vadovas Tomas Sovijus Kvainickas, kurio nuomone, pastatas Mindaugo gatvėje nebuvo racionalus variantas įmonės veiklai.
„Visų pirma dėl ploto, tenkančio vienam darbuotojui, kuris šiame pastate yra dvigubai didesnis nei bent kiek modernesniame verslo centre. Šį „balastinį“ plotą sudaro ne erdvūs kabinetai darbuotojams, bet koridoriai, įvairios pagalbinės ir bendro naudojimo patalpos. Pastatas yra senas, tad akivaizdu, kad be rekonstrukcijos jo pritaikymas esamiems poreikiams yra ribotas“, – aiškino pašnekovas.
T.S.Kvainicko teigimu, vien ploto perteklius būtų pakankama priežastis išsikraustyti, nes, pavyzdžiui, kainos skirtumas tarp A ir B klasės verslo centrų sudaro apie 25–30 proc. Persikėlus į modernesnes patalpas būtų galima išlaikyti ne tik didesnį nei rinkos vidurkis plotą, bet ir gauti racionaliau suplanuotas bei geriau įrengtas patalpas.
„Patalpų būklę neblogai apibūdina ir išlaikymo kaštai. 10 Eur/kv. m per mėnesį – tokių skaičių naujesnės statybos pastatuose nebūna. Taigi, vien pastato plotas ir jo priežiūros kaštai yra daugiau nei pakankama priežastis persikelti. Jau nekalbant apie įmonės darbuotojų darbo sąlygų gerinimą bei valstybės įmonės biudžeto taupymą“, – 15min sakė jis.
Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis kalbėdamas apie „Lietuvos geležinkelių“ būstinę teigė, kad tai – vienas gražiausių Vilniaus pastatų. Tačiau nepatogus dirbti.
„Logiška, kad ieškoma sprendimų, kaip atpiginti kaštus ir darbuotojams suteikti geresnes sąlygas“, – kalbėjo jis.
Trauktų investuotojus
Abu pašnekovai sutaria, jog „Lietuvos geležinkelių“ pastatai tikrai domintų investuotojus, jei statinį valstybė nuspręstų parduoti. M.Kulboko teigimu, statinį mėgintų įsigyti tie verslai, kurie „mato istorinę vertę ir matydami tą vertę, pritaiko naujai funkcijai“.
„Nors viešbučiai dabar yra labiausiai paveikta sritis, bet gyvenimas nestovi vietoje. Kol įsivažiuos toks viešbutis, jį dar rekonstruojant, prireiks daug laiko. Domėtųsi ir Lietuvos, ir užsienio fondai, nes tai yra geras daiktas, kuris bus paklausus“, – kalbėjo jis.
T.S.Kvainickas atkreipė dėmesį, kad visa Mindaugo gatvė yra pakankamai patraukli teritorija investuotojams.
„Ši vieta yra kiek aukščiau Senamiesčio, tad į rytus atsiveria jo panoramos vaizdas. Čia išplėtotas ne vienas naujas gyvenamasis rajonėlis. Šalia – įgyvendinta buvusio policijos komisariato konversija, išsaugant senąjį pastatą bei išplėtojant naujus korpusus sklypo gilumoje. Žemiau – projektai Vingrių bei gretimose gatvėse, MO muziejus, į pietus – nauji prekybos centrai, viešbučiai, daug gyvenamųjų pastatų“, – vardijo jis.
Galėtų atsirasti prabangus viešbutis
M.Kulbokas pritaria „Lietuvos geležinkelių“ vadovo nuomonei, kad čia galėtų įsikurti viešbutis. Tiesa, ne visuose pastatuose.
„Mindaugo gatvėje esantis pastatas yra lyg iš akies luptas viešbutis, bet Basanavičiaus gatvės statiniuose neatmesčiau ir būsto paskirties. Matyčiau šiame komplekse multifunkciją. Taip, kaip yra, tikrai negalėtų būti. Administracinės patalpos ten yra sunkiai įsivaizduojamos tęstiniam naudojimui“, – kalbėjo jis.
M.Kulbokas čia įsivaizduotų 4 ir aukštesnės klasės viešbutį.
Taip pat kalba ir T.S.Kvainickas, kurio teigimu, trijų žvaigždučių viešbučio galimybė yra įmanoma, tačiau daug menkiau tikėtina, ir kaltas tikrai ne koronovirusas.
„Didžioji dalis viešbučių yra į rytus nuo Pylimo gatvės, arčiau centrinės Senamiesčio dalies. Didesnius viešbučius į vakarus nuo Pylimo gatvės galima suskaičiuoti ant vienos–dviejų rankų pirštų. Kita vertus, viešbučiui reikėtų mažiau automobilių parkavimo vietų, nes esamas kiekis neturėtų būti didelis, o įrengti požeminę aikštelę jau užstatytame sklype – užduotis ne iš lengvųjų“, – svarstė jis.
Labiausiai tikėtina, kad bus pasirinktas objekto pritaikymas mišriai veiklai, įsitikinęs T.S.Kvainickas. Čia galėtų būti ne tik viešbutis, bet ir maitinimo ar prekybos patalpos, ir biurai ar bendradarbystės erdvės, ar būstai.
Būstai atsirastų greičiau nei viešbutis
S.Vagonio nuomone, butai galėtų būti ekonomiškai geriausias sprendimas, nes būstai Senamiestyje labai paklausūs. Be to, ir vaizdai iš šio pastato atsiveria puikūs.
„Jeigu būtume kalbėję prieš metus, sakyčiau, kad tikrai kas nors pagriebtų ir labai greitai. Dabar visi investuotojai į viešbučius šiek tiek atsargesni. Viešbučiams ir sudėtinga konkurencinė situacija Vilniuje, pastaruoju metu tikrai daug jų statosi. Dar ir COVID pasekmės. Būstas, nors ir patiria problemų, tačiau jis yra likvidus ir paklausus visais laikais“, – apibendrino pašnekovas.
Mindaugo 12 – praėjusio amžiaus „dangoraižis“
„Lietuvos geležinkelių“ teigimu, administracinį pastatą Mindaugo g. 12 projektavo Lenkijoje gimęs ir Vilniuje gyvenęs architektas Tadeušas Rostvorovskis. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje iškilusiame pastate veikė Polesės geležinkelio valdyba. Šis geležinkelio ruožas, driekęsis nuo Vilniaus iki Oriolo gubernijos, buvo tiesiamas tenkinti Rusijos kariuomenės poreikius.
Šis pastatas tuo metu buvo itin modernus ir didingas – to meto „dangoraižis“, gerai matomas įvairiose Vilniaus panoramose. 1914 m. čia buvo įrengti net du telefono aparatai. Šis administracinės paskirties statinys visais laikais tarnavo geležinkelių interesams. Jame dirbo įvairios Vilniaus krašto geležinkelius valdžiusios direkcijos – tarpukaryje Lenkijos geležinkelių administracija, karo metu Vokiečių administracija, o tarybiniais laikais čia įsikūrė Sovietų geležinkelių administracija.
Valstybei priklausantis pastatas 2003 metais buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Jis ir nuo Basanavičiaus gatvės matomas vartų pastatas kartu su terasa sudaro bendrą pastatų kompleksą ir abu buvo pastatyti tarp 1901–1903 m. Mindaugo g. 12 ir Basanavičiaus g. 14 pastatų bendras plotas siekia 12,6 tūkst. kv. m. Vienam darbuotojui tenkantis plotas – 19,8 kv. m, įskaičiuojant koridorius, pagalbines ir bendro naudojimo erdvėmis.
