Temperatūra aukščiau 19 laipsnių nepakildavo
Daugiausiai mokėjome už šildymą 30 eurų. O temperatūra kambaryje nebuvo žemesnė nei 23 laipsniai. Atrodo, net radiatoriai šalti.
Daugiau nei pusę amžiaus skaičiuojantis daugiabutis, kuriame gyvena ponas Renatas – vienas pirmųjų tokių namų, pastatytų Panevėžyje: „Turėjome seną šildymo sistemą. Tačiau sakydamas „seną“ turiu omeny gana neįprastą jos konstrukciją. Šilumos magistralė buvo nutiesta iš rūsio į palėpę, o iš ten – į butus. Žodžiu, pašildydavome palėpę, o po to jau kas likdavo – tas butams. Per modernizaciją mes pakeitėme visą šildymo sistemą, dabar visiškai naujas šilumos punktas įrengtas rūsyje“, – aiškina pašnekovas.
Nors ši žiema buvo gana šilta, tačiau modernizacijos naudą pajuto visi gyventojai: „Daugiausiai mokėjome už šildymą 30 eurų. O temperatūra kambaryje nebuvo žemesnė nei 23 laipsniai. Atrodo, net radiatoriai šalti. Anksčiau, jeigu įšildavo iki 19 laipsnių, tai būdavo maksimumas. Radiatorius net braškėjo.“
Prie sutaupymo, kaip pastebi pašnekovas, prisidėjo visos įgyvendintos energinio efektyvumo priemonės – šlaitinio stogo, sienų, pamatų šiltinimas, langų keitimas ir t. t. „Pasirinkome kiek brangesnį, ventiliuojamą fasadą, tačiau šalto vandens vamzdynus ir kanalizaciją keitėme tik iš dalies“, – paaiškina ponas Renatas.
Jeigu reikėtų – imtųsi modernizacijos antrą kartą
Dar gelbėjo, kad buvo priimtas įstatymas, jog tie, kas gauna teisę į kompensaciją už šildymą, ją praranda, jeigu pasisako prieš modernizaciją.
„Visą modernizaciją organizavome metus. Kai po tų dviejų šaltų žiemų pasiteiravau, ar nenorime modernizuotis, parašus surinkome po pirmojo susirinkimo. Aišku, dar gelbėjo, kad buvo priimtas įstatymas, jog tie, kas gauna teisę į kompensaciją už šildymą, ją praranda, jeigu pasisako prieš modernizaciją. Tuomet mūsų namo senjorai, anksčiau sakydavę, kad jie ir be modernizacijos sumoka mažai, apsisprendė pasirašyti.
Aišku, dirbantiems žmonėms, kurie sumokėdavo milžiniškus mokesčius, nuo pat pradžių viskas atrodė truputį kitaip. Nors kai jau pasitvirtinome planą kai kas pastebėdavo, kad viskas – per brangu, man atrodo, jog mes nebrangiai sumokėjime už tiek darbų. Juolab – gavome 40 proc. valstybės paramą“, – dėsto R. Valkiūnas.
Šypsodamasis jis atsimena, kad kai pirmą kartą pristatė kaimynams modernizacijos idėją, jie visi tikėjosi, kad darbai kainuos labai pigiai: „Įsivaizdavo, jog užteks 20 tūkst. litų. Aš iškart sakiau – tokių sumų nesitikėkite, bus brangiau. Bet manimi nelabai tikėjo, kol nepamatė galutinės sumos. Tuomet ir išsigando. Tačiau antrą kartą buvo daug lengviau.“
Nepaisant visų lūkesčių ir nusivylimų kelyje į būsto atnaujinimą, pašnekovas prisipažįsta: „Jeigu reikėtų antrą kartą viską daryti nuo pradžių, vėl to imčiausi. Juk vis tiek senus namus reikės taisyti, o kai ateis laikas, paramos iš valstybės nebebus, viską reikės daryti iš savo pinigų. O dabar, kol yra parama, tikrai nenuleisčiau rankų.“
