Projektas, pagal kurį du nauji namai jau pastatyti, o trečias kyla, pavadintas „Naujamiesčio alėja“. Jo vystytojai „PPI Group“ tvirtina tik per trečiąjį statybų etapą išgirdę apie kapines. Bendrovė kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą ir išgirdo, kad namai išties gali būti statomi ant žmonių kaulų, tačiau darbų paveldosaugininkai nesustabdė.
Pirkėjai pasigedo įspėjimo
Naują butą nusprendęs pirkti vilnietis Žilvinas susidomėjo projektu Naujamiestyje – statomais daugiabučiais kvartale tarp Žemaitės gatvės ir Savanorių prospekto. Žalia aplinka, patogus susisiekimas su miesto centru. Tačiau labiau pasidomėjęs jis sužinojo, kad čia kažkada buvusios kapinės, o jų teritorijoje išdygo nauji namai.
Panašių teiginių apie projektą „Naujamiesčio alėja“ galima rasti ir internete. Rekvizitai.vz.lt atsiliepimuose apie įmonę „PPI Group“ Alius tvirtina, kad gyvenamieji namai statomi „buvusių kapinių vietoje apie tai neinformuojant pirkėjų, kapinės sunaikintos apie 1965 m., toje vietoje po kelerių metų pastatyta parduotuvė „Banga“ ir stadionas“.
Tomas ten pat tvirtina, kad ant buvusių kapinių stovi ir nemažai senų šio rajono namų, pažymėtų Savanorių pr. ir Gerosios Vilties gatvių adresais. Taip pat esą ir vaikų darželis „Aušrelė“.
Žilvinas tvirtina girdėjęs, kad sovietmečiu, kai čia statyti daugiabučiai, buvo iškasta ir žmonių kaulų.
Sužinojo tik po žmonių klausimų
Trečiojo namo statybos metu buvo kreipimasis dėl to ir gavome atsakymą, kad ten galbūt buvo kapinės. Bet iš Kultūros paveldo departamento jokių sustabdymų nesulaukėme, – sakė D.Jasilionis.
Naujus namus šioje teritorijoje statančios „PPI Group“ direktorius Dominykas Jasilionis neneigia dabar jau žinantis, kad statybos vyksta galbūt ant buvusių kapinių. Tačiau, jo teigimu, apie tai sužinota tik pastačius du ir pradėjus trečiąjį namą.
„Mes pirkome sklypą su detaliuoju planu, tikrinome dokumentus, tai nematėme. Ten buvo tik seni, nenaudojami gamyklos pastatai. Tačiau nežinojome, kad ten kažkada buvo kapinės“, – tvirtino D.Jasilionis.
Leidimus statybai gavo jau bendrovė „PPI Group“, tačiau, kaip teigia jos direktorius, detaliajame plane buvo aptartos sąlygos – tiek architektūrinės, kurias reikėjo įgyvendinti darant techninį projektą, tiek prisijungimo prie inžinierinių tinklų, bet apie buvusias kapines net neužsiminta.
Apie tai, kad čia sovietmečiu buvo sunaikintos kapinės, D.Jasilionis teigia sužinojęs, kai pradėtas statyti trečiasis, paskutinis, namas. „Trečiojo namo statybos metu buvo kreipimasis dėl to ir gavome atsakymą, kad ten galbūt buvo kapinės. Bet iš Kultūros paveldo departamento jokių sustabdymų nesulaukėme“, – sakė D.Jasilionis.
Kapinės minimos XIX a.
Seno Vilniaus žemėlapio (deja, nėra matoma jo sudarymo data) viename iš puslapių matyti, kad tarp Gerosios Vilties ir Legionų (dabar ši gatvė vadinasi Žemaitės) gatvių, šalia nedidelės Eglių gatvelės yra buvusios kapinės. Teritorija – ta pati.
„Negalėčiau tiksliai pasakyti, kurioje vietoje, bet apie tai XIX a. viduryje yra užsiminęs Adomas Honoras Kirkoras leidinyje „Pasivaikščiojimai po Vilnių“. Ten jis kalba apie kapines, kaip aš suprantu, dabartinio Savanorių pr. rajone. Ta informacija kartojama ir XX amžiaus vadovuose po Vilnių“, – teigė Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė.
Kas buvo laidojami šiose kapinėse, duomenų A.Vyšniauskienė teigė neturinti. Tačiau XIX amžiuje tai buvę Vilniaus priemiesčiai, tad gali būti, kad kapinės buvusios kurio nors vietos kaimo. „Kaip aš supratau, tai ta teritorija apaugusi spygliuočiais. Ten nebuvo jokio Vilniaus, tik gilus priemiestis, tad šalia galėjo būti koks nors kaimas“, – svarstė A.Vyšniauskienė.
Galbūt būtent spygliuočiai nulėmė, kad gatvė ten pavadinta Eglių vardu. Ir tai nėra pastarųjų dešimtmečių sumanymas, Eglių gatvės pavadinimas matomas ir senajame žemėlapyje (lenk. – Świerkowa).
Laidojo maro aukas?
Vilniaus savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėjas Darius Daunoras pateikia dar daugiau įdomių duomenų apie šią vietą. Jo teigimu, čia carinės Rusijos laikais išties buvusios kapinės.
„Ta teritorija dar, ko gero, Vilniaus ribose nebuvo, nes įvažiavimas į Vilnių buvo dabartinėje S.Konarskio gatvėje, kur buvo muitinės pastatas, Baltieji stulpai. Vadinasi, ta teritorija buvo priemiestiniame kaime, o jame ir kapinės. Tose kapinėse galbūt buvo laidojamos net maro aukos. Maras Vilnių siaubė nuolat, paskutinis protrūkis užfiksuotas XVIII a. pradžioje – 1710–1711 metais (1710–1711 m. maro aukomis Vilniuje tapo 80 tūkstančių žmonių – red. past.). Galbūt tas maro aukas ten ir laidojo“, – pasakojo D.Daunoras.
Kada kapinės uždarytos, duomenų nėra, kaip spėja D.Daunoras, jose žmonės tikriausiai nebuvo laidojami jau XIX a., kai šis kaimas tapo Vilniaus miesto dalimi. Jeigu laidoti būtų leidžiama XIX a. pab.–XX a. pr., tai apie kapines dabar specialistai turėtų daugiau informacijos.
„Caro laikais ten pradėti dalyti sklypai. Lenkų valdžia tą sklypų dalijimą pratęsė, bet aplink kapines teritorija liko neužstatyta. Aš tik galiu spėti, kad dėl to, jog ten laidotos maro aukos. Ta teritorija iki Antrojo pasaulinio karo ir liko tuščia, aplinkui viskas apstatyta namais, o vidury – plynas laukas“, – pasakojo Vilniaus savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyriaus vedėjas.
Vadinasi, ta teritorija buvo priemiestiniame kaime, o jame ir kapinės. Tose kapinėse galbūt buvo laidojamos net maro aukos, – sakė D.Daunoras.
Atėjus sovietų valdžiai nuspręsta, kad didelė teritorija netoli miesto centro negali likti tuščia. Kaip sako D.Daunoras, tada čia ir pastatyti trys devynaukščiai, vaikų darželis, stadionas.
„Tos kapinės kaip memorialinio paveldo vieta nėra įrašytos į Kultūros vertybių registrą, jos nėra nei kito kultūros paveldo objekto teritorijoje, nei kultūros paveldo vietovės teritorijoje, netgi už Senamiesčio apsaugos zonos ribų. Jokie paveldosauginiai reikalavimai netaikomi“, – sakė D.Daunoras.
Mėgstama sakyti, kad visas Vilnius yra kapinės, todėl ir ši vieta neatrodo kaip išimtis. Anot D.Daunoro, čia buvo grąžinta nuosavybė, žmogus sklypą pardavė, atsirado vystytojas, patvirtintas detalusis planas, pagal jį padarytas techninis projektas, tad dabar kyla namai.
Maro aukų kapinės nepavojingos
Vis dėlto, baimintis maro aukų kapinių nereikėtų. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento Užkrečiamųjų ligų valdymo skyrius vedėjo pavaduotoja Biruta Zdanevičienė tvirtina, kad Lietuvoje gamtinių maro židinių nėra, pastarąjį dešimtmetį įvežtinių atvejų neregistruota, kitų duomenų Vilniaus departamentas neturi.
Staigiai sunykus žiurkių populiacijai, blusos pradeda kandžioti žmones. Gamtinių maro židinių yra visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Antarktidą, - teigė B.Zdanevičienė.
„Maras – ypač pavojinga zoonozinė, gamtinė židininė (endeminė) liga. Maro plitimas nėra išsamiai ištirtas, tačiau pagrindiniu rizikos faktoriumi laikomas žiurkių paplitimas. Manoma, kad epidemija gali kilti atsiradus naujam Yersinia pestis štamui: blusos perneša šią bakteriją tarp žiurkių, kurios, neturėdamos šiai bakterijai atsparumo, ima masiškai dvėsti. Staigiai sunykus žiurkių populiacijai, blusos pradeda kandžioti žmones. Gamtinių maro židinių yra visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Antarktidą. Miesto graužikų maras sėkmingai valdomas daugelyje pasaulio“, – teigė B.Zdanevičienė.
Aktyvūs židiniai išsidėstę JAV vakaruose, Pietų Amerikoje (Brazilija, Bolivija, Ekvadoras, Peru), Afrikoje (Madagaskaras, Tanzanija, Zairas), Azijoje (Kinija, Vietnamas, Mongolija). Žmogaus maras yra sporadinis. Dažniausiai susirgimai registruojami šalyse, kur yra gamtinių maro židinių. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kiekvienais metais pasaulyje užregistruojama 1000–3000 maro atvejų. Sparčiai vystantis tarptautiniams ryšiams, visada atsiranda šios infekcijos įvežimo į bet kurią šalį grėsmė.
Infekcijos šaltiniu (užkrato rezervuaras) gali būti daugiau nei 230 užsikrėtusių laukinių graužikų (žiurkės, starai, tarabaganai, pelės ir kt.) rūšių. Intensyvių maro epizootijų metu suserga ir plėšrūnai (lapės, šeškai ir kt.), taip pat kupranugariai, naminės katės.
Žmogus užsikrečia įkandus infekuotai blusai arba tiesioginio sąlyčio metu su infekuotų gyvulių audiniais. Taip pat galimas oro lašelinis užsikrėtimo kelias nuo plaučių tuberkuliozės forma sergančių ligonių.
Veiksmingos vakcinos nuo maro nėra, tačiau moksliniai tyrimai šioje srityje vykdomi.
