2018 metų rugsėjo 14 dieną statybvietėje buvo įkasta darbų pradžią žyminti kapsulė. Praėjo kiek daugiau nei metai. Uostamiesčio centre, visai prie Danės upės vaizdas pasikeitęs iš esmės. Vienos Danės gatvėje besidriekusios pastato dalies nebelikę, čia riogso gili duobė, baigiami įrengti naujojo teatro pamatai. Senąjį teatrą miestiečiams visuomet primins devynių aukštų bokštas su laikrodžiu viršuje bei administracinė pastato dalis. Ši pastato dalis nebus nugriauta, tačiau rekonstruota iš esmės.
„Štai šis kvadratas – tai naujieji pamatai, čia bus naujas pastatas. Čia bus kasama žemyn 12-13 metrų ir bus išklotas dugnas. Tai du aukštai po žeme, kadangi scenos įrengimai turi važinėti, kilnojasi viskas, reikia atitinkamo gylio“, – pasakoja N.Stancikas, po statybvietę pakvietęs paklaidžioti kartu su statybų vadovu Juliumi Vazneliu.
Abu vyrai dėl šio projekto Vilnių iškeitė į Klaipėdą, tad namuose jie reti svečiai. J.Vaznelis sako, jog atstumas Klaipėda–Vilnius vieni juokai, mat jam tekę porą metų dirbti Azerbaidžane, kur vykdė vieną statybų projektą.
„Geri metai prabėgo: senoji dalis pastato nugriauta ir pamatai padaryti. Nesimato, bet čia vienas atsakingiausių darbų už kelis milijonus eurų. Pamatai jau baigiami. Dugną baigia iškasti, čia bus 550 polių ir pusės metro betoninė plokštė – visa tai tam, kad grindys neiškiltų į viršų“, – pasakoja J.Vaznelis.
Skaičiuojama, jog išvežti iškastą gruntą prireiks apie 1000 sunkvežimių.
Atliekant darbus po žeme archeologai aptiko vertingų radinių – vazų, monetų, alaus butelių.
Dirba brangi technika
Statybų aikštelėje šiuo metu pluša apie pusšimtis darbininkų. Darbus atlieka rangovas, kompanija „Infes“. Anot statybos projektų vadovo Julius Vaznelio, šiuo metu statybvietėje dirba sąlyginai nedaug žmonių, tačiau apstu sudėtingos technikos.
„Čia dirbo itin brangi technika – pati didžiausia Pabaltijyje poliakalė lygi su bokšto aukščiu. Reikėjo padaryti 90 cm skersmens polius palei šitą pastatą. Poliai 16-19 metrų gylio“, – pasakojo J.Vaznelis.
Netrukus senajame administracijos pastate prasidės inžineriniai darbai – bus klojami elektros, šildymo tinklai. Darbuosis daugybė inžinierių.
Pastarąjį mėnesį darbininkai pluša toje vietoje, kur statybvietėje po žeme nuguls priešgaisrinės talpyklos. Darbus apsunkino vanduo, kurio gausu, mat šalia teka Danė, tad dideliame gylyje pataikyta ant požeminės upės.
„Čia tiek vandens! Specialios sistemos, vamzdžiai siurbia vandenį nuolat. Žemai esantis vanduo, upės buvimas šalia yra jautrus reikalas statybose“, – sako N.Stancikas.
Abu vyrai pasakoja, jog naujieji poliai sugręžti vienas prie kito suformuojant vandeniui nepralaidžią sieną.
„Čia tarsi akvariumas, kad upė neužsemtų“, – juokauja N.Stancikas, statytojų taip pat juokais klausdamas, ar šie po žeme padarė langą į upę.
J.Vaznelis pasakoja, jog viename panašiame svetur esančiame objekte po žeme buvo sumanyta kitapus pamatų išvesti monometrą. Šis demonstruoja grunto spaudimą. Skaičiuojama, jog pastačius teatrą sienas ir grindis veiks apie 10 tonų spaudimas į vieną kvadratinį metrą.
Senąją dalį rekonstruos
Darbai verda ir senojoje pastato dalyje – buvusiose administracinėse patalpose bei bokšte, iš kurio anuomet klaipėdiečiams laiką sufleravo laikrodis. Viršutiniame aukšte – apžvalgos aikštelė. Ji bus rekonstruota, tačiau ar bus prieinama lankytojams, kol kas nežinia.
Klaidžiojant po senąjį pastatą atmintyje išnyra buvusio teatro, kur aidėjo žiūrovų klegesys, vaizdiniai. Fojė vis dar tebekabo senasis šviestuvas, apgobtas audeklu. Statytojai sako turintys mintį išsaugoti šią senojo teatro relikviją.
„Liko pastato griaučiai. Čia buvo muzikos parduotuvėlė, gražų šuniuką pardavėjas turėjo, auksaspalvį retriverį, visai kaip mano“, – šypteli J.Vaznelis.
Senajame pastate performuotos patalpos, pakeistos pertvaros, kad išplanavimas būtų racionalesnis.
Statytojai beardydami senąsias konstrukcijas aptiko ir juos nustebinusių radinių.
„Mane pakvietė pažiūrėti, kai tvarkė sieną, kur reikės duris įdėti. Vidinė pertvara buvo sutvirtinta nendrėmis“, – negalėjo atsistebėti N.Stancikas.
„Blokeliai buvo padaryti iš tokio gipso, o viduje nendrės. Jos kaip armatūra, kažkiek sustiprina, apsaugo nuo skilinėjimo. Tikrąja prasme – nendrės. Kosmosas!“ – šypteli J.Vaznelis.
Vidinė pertvara buvo sutvirtinta nendrėmis, – negalėjo atsistebėti N.Stancikas
Jo teigimu, anuomet statyta iš to, kas turėta po ranka, tad ir plytų čia aptinkama įvairių – ir baltų, ir raudonų.
Į bokštą pakilti vis dar galima senuoju liftu. Kol kas jis naudojamas statybinėms medžiagoms pakelti. Vėliau sovietinis liftas bus demontuotas, teatras turės naują, modernų.
Devynių aukštų bokšte po rekonstrukcijos bus įrengtos edukacinės patalpos, kitos erdvės.
Repeticijų salės bei scenos bus įkurdintos naujai iškilsiančiame pastate.
„Norėtume 2022 metų pabaigoje parodyti spektaklį. Panašu, kad taip gali ir įvykti. Finansavimas pakankamas, lėšų turime, tad jokių stabdžių, visas gazas, kiek įmanoma“, – sako N.Stancikas.
Lietuvoje rekonstruotas ne vienas teatras, tačiau nauja statyba – retas reiškinys. Patirties statytojai sėmėsi bendraudami su kolegomis iš užsienio. Naujų teatrų statybose patirties turi ir lenkai, ir vokiečiai bei kitos šalys.
„Akustikai reikalavimai yra tam tikri. Turime patirčių tam tikrų, viską padarysime. Esame ne vienoje vietoje buvę. Reikėtų pasakyti, kad beveik 30 mln. eurų, pasižiūrėjus į tai, kas vyksta Europoje, Lenkijoje, nekalbu apie kokią Daniją, ten ne kartais, o dešimtimis kartų daugiau kainuoja. Mes čia labai pigiai pastatysime“, – sako J.Vaznelis.
Jam antrina ir KVMT teatro vadovė Laima Vilimienė.
„Tai labai maža suma kaip muzikiniam teatrui. Beje, mes visai neseniai dalyvavome viename tarptautiniame susitikime, viena iš temų buvo operos teatrų statyba, rekonstrukcija. Gavome labai plačią informaciją apie tai, kas vyksta Europoje, kokie statybų laikotarpiai, kokie biudžetai. Žinokite, 29 mln. yra lašas jūroje. Be 300 mln. neprasideda teatrų statybos. Tai dešimt kartų mažesnė suma. Norisi, kad visi suprastų, kokio tai masto projektas. Pastatyti teatrą nereiškia dėžutę pastatyti, kuri stovi virš žemės. Pirmiausia labai giliai žemėje yra labai daug ko – sceninė įranga, šviesos, daugybė aplinkinių dalykų, kurių plika akim nematyti“, – sako L.Vilimienė, kuriai savo darbą tenka padalyti į dvi veiklas – kūrybinę ir statybų aktualijų. Moteris sako, kad tai nėra nauja, mat jos tėtis inžinierius-konstruktorius, tad teko augti prie brėžinių.
Liko be namų
Keleriems metams be namų likusio teatro kolektyvas geografiškai išsibarstęs skirtingose patalpose, vienur darbuojasi baletas, kitur dirba administracija, trečioje vietoje sutelktos gamybinės pajėgos, choras. Solistai repetuoja Muzikos akademijos Klaipėdos fakulteto patalpose.
„Nuogąstavimų buvo daugiau nei kad šiuo metu, nes žmonės įprato taip dirbti, yra mobilizuoti. Puiki komanda, kuri visa tai aprėpia ir suderina, problemų nėra“, – sako L.Vilimienė.
Pasak moters, laikas bėga be galo greitai, netruks ir pajusti, kaip muzikinis gyvenimas vėl ims virti ten, kur dabar pluša technika.
