Jau šį mėnesį prie legendinio „Lietuvos“ kino teatro pasirodys technika, kuri pradės griovimo darbus. Buvusio kino teatro vietoje iškils garsaus architekto Danielio Libeskindo suprojektuotas Modernus meno centras (MMC).
Sklypą sostinės Pylimo gatvėje, kuriame stovi buvęs „Lietuvos“ kino teatras, valdo V.Butkaus įkurta įmonė „MMC projektai“. V.Butkus 15min teigė, kad tai buvo asmeninė jo ambicija – sutvarkyti šią miesto teritoriją. Įsigijęs teritoriją su seniai uždarytu kino teatru jis žinojo, kad čia turi iškilti ne biurai ar viešbučiai, o muziejus.
Trečiadienį apleistame kino teatre buvo surengta paroda, per kurią lankytojai galėjo paskutinį kartą susipažinti su pastato istorija.
Parodoje dalyvavęs MMC mecenatas ir meno kolekcininkas, kapitalą susikrovęs, kai sėkmingai pardavė biotechnologijų bendrovę „Fermentas“ JAV mokslinių technologijų gigantei „Thermo Fisher Scientific“ 2010 metais, 15min teigė, kad jau seniai čia planavo statyti meno muziejų.
– Ką jums pačiam reiškė „Lietuvos“ kino teatras ir kaip jį pamenate?
– Tai buvo viena iš pagrindinių susitikimų vietų. Mokiausi mokykloje, kur dabar įsikūrusi Jėzuitų gimnazija, o gyvenau Didžiojoje (buvusioje M.Gorkio) gatvėje, todėl jis man buvo netoliese. Bet ar man gaila jį nugriauti? Ne. Kai buvau šeštoje klasėje, įsimylėjau mergaitę ir pakviečiau ją į kiną. Tuomet jei pakviesdavai mergaitę į kiną, reiškė, kad įsimylėjai. Per filmą laikiau jos ranką, o ji po to nuėjo ir visai klasei tai išpliurpė. Aš labai supykau. Dabar juokauju, kad dėl to kino teatrą ir noriu nugriauti.
O jei rimtai, mes prisimename savo jausmus ir mintis, bet kažkodėl juos tapatiname su griūvančiu namu. Reikia prisiminti tą pastatą, bet jo nelaikyti. Savo prisiminimus paniekiname laikydami jį tokios būklės.
– O kai įsigijote kino teatrą, ar iškart planavote jį griauti, o gal buvo minčių pastatą išsaugoti?
– Jo negalima išsaugoti. Ko nors perdarymas į ką nors, ypač seno pastato, kainuoja daug daugiau. Be to, negali padaryti, ką nori, nes turi taikytis. Muziejai turi labai specifinių reikalavimų ir perstatant namą galima sugriauti visą technologiją. Mes iškart žinojome, ką su juo darysime.
– Kai pirkote sklypą, ar iškart žinojote, kad čia bus muziejus?
– Taip, visiškai. Pirmame etape buvo partneriai, turėję suprojektuoti ir pastatyti pastatą, kurio visas pirmas aukštas būtų buvęs muziejus. Tačiau galiausiai ideologiškai ir finansiškai nesusiderinome. Ilgai derėjomės ir įtikinome juos, kad mes, o ne jie, turi perimti sklypą su pastatu. Ir kai perėmėme, žinojome, kad čia bus tik muziejus, o ne biurai ar viešbučiai.
– Iš kur pas jus ta ambicija čia statyti būtent muziejų? Juk galima ir kitur tai daryti, yra kitų, nuošalesnių vietų.
– Ir palikti šį laužą? Tai ambicija užgydyti dar vieną piktžaizdę. Čia nušauni vienu šūviu du zuikius: iš vienos pusės sukuri kultūrinę erdvę, iš kitos – pagaliau sutvarkai tą šiukšlyną. Komerciškai ši vieta labai klampi. Apskaičiavus visas sąnaudas ir sklypo rinkos kainą, vargu, ar naudinga statyti vidutinės klasės viešbutį, biurus ir ypač butus. Prestižinius butus perkantys žmonės nori turėti vaizdą, o čia viena pastato pusė būtų nusukta į šlaitą. Tokiu atveju čia ilgai būtų šiukšlynas, nes nieko tokio prestižinio nepastatysi, o ir ekonomiškai neatsipirks. Taigi atsidurtumėme aklavietėje, o šiuo projektu mes kaip ir išsprendžiame šią problemą.
– O ar planuojate kaip nors įamžinti „Lietuvos“ kino teatrą?
– Dar šito nesvarstėme. Tačiau čia bus kino salė, tai ją galima pavadinti „Lietuvos“ vardu.
– Naują Modernaus meno centrą projektavo lietuviams jau gerai žinomas architektas Danielis Libeskindas. Kodėl pasirinkote būtent jį?
– Kai nepavyko du architektūriniai konkursai ir bendradarbiavimas su valdžia, nusprendėme, kad projektas bus mažesnis, bet kuriamas vien privačiomis lėšomis. O D.Libeskindas tiesiog pasitaikė po ranka, tai visiškas atsitiktinumas. Jis tuomet buvo Vilniuje ir netikėtai atsidūrėme prie vieno pietų stalo, pašnekėjome ir sukirtome rankomis.
– O kuo būtent jis jus sudomino, kad vos ne per pirmą pokalbį sukirtote rankomis?
– Žinokite, tai nebūtinai galėjo būti D.Libeskindas, o bet kuris kitas garsus autorius, kurio darbai imponuoja. Pažiūrėkite į D.Libeskindo darbus. Imponuoja jie, taip? Jis pastatęs daug muziejų, todėl turi patirties ir žino, ką daro. Antra, labai svarbu vardas. Pusė muziejaus lankytojų iš pradžių atvažiuos pažiūrėti pastato. Labai daug žmonių domisi architektūra, o tai bene pirmas tokio žymaus autoriaus projektas Vilniuje.
– Jūsų nuomone, kodėl šis projektas visuomenei tiko, o prie Neries planuojamas statyti „k18B“ pastatas – ne?
– D.Libeskindo formos labai aštrios, modernios ir mūsų senamiestis jas sunkiai priimtų. Taip suprojektuotus pastatus aš pavadinau „Libeskind outside“, nes jau iš tolo matai, kad tai jo pastatas. Mūsų muziejui jis suprojektavo, palyginti, santūrų kubą, kuris atstovaudamas savo laikmečiui jautriai sąveikauja su šia miesto vieta. Bet iš vidaus pastatas tikrai bus D.Libeskindo stiliaus ir aš tai pavadinau „Libeskind inside“. Atrodo, kad ir pačiam D.Libeskindui šie pavadinimai patiko.
Iškils meno muziejus
2014 metais „Lietuvos“ kino teatro kontrolinį akcijų paketą iš SEB banko nekilnojamojo turto įmonės „Litectus“ įsigijo „Lords LB Opportunity Fund II“ kartu su Viktoru Butkumi. Tačiau po metų „Lords LB“ pasitraukė iš projekto ir vieninteliu sklypo savininku tapo Viktoro Butkaus valdoma įmonė.
Iki 2018 metų planuojamo pastatyti muziejaus projektą rengė žymus architektas Danielis Libeskindas ir jo architektų grupė „Studio Libeskind“. Architektai dirba kartu su Lietuvos architektų biuru „Do architects“ bei projektavimo bendrove „Baltic engineers“.
Investicija į muziejaus pastatą turėtų siekti apie 10 mln. eurų, įskaičiuojant ir sumokėtus pinigus už kino teatrą ir sklypą.
Muziejuje bus pristatoma Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekcija. Čia bus ne tik muziejus ir meno erdvė, bet ir vieta, kur galima bendrauti ar tiesiog išgerti kavos. Čia taip pat bus įrengta 200 vietų salė renginiams ir filmams.
MMC muziejuje bus eksponuojama daugiau nei 4 tūkst. Lietuvos menininkų darbų, tarp kurių – Vinco Kisarausko paveikslas „Krintantis sulaužytas žmogus“ (1965 m.), Arvydo Šaltenio „Moteris“ (1972 m.), Kosto Dereškevičiaus „Pašto dėžutės“ (1987 m.), Antano Sutkaus fotografijos „J.P.Sartre ir S.de Beauvoir Lietuvoje“ (1965 m.), Deimanto Narkevičiaus filmas „Nesprogusios bombos poveikis“ (2008 m.).
Tiesių linijų pastato fasadas bus padengtas šviesaus, grublėto betono plokštėmis. Jį įstrižai perskirs vidinis kiemelis, o akcentu taps laiptai, jungiantys muziejaus vidaus erdves su miestu ir aikšte
Iš viso pastatą sudarys trys aukšt bei kylantys į apželdintą skulptūrų terasą.ai. Pirmame bus įrengtas vestibiulis, kuris jungsis su universalios paskirties sale. Taip pat knygų parduotuvė, restoranas, saugyklos, pagalbinės ir sanitarinės patalpos.
Antrame aukšte – skaitykla ir mažoji ekspozicijų salė bei administracinės patalpos. O trečiame numatoma pagrindinė ekspozicijų salė per visą pastato aukštą. Iš jos bus matoma stogo terasa ir skveras šalia pastato.
